Kelionėse daug dėmesio Domšaitis skirdavo aplinkos stebėjimui. Gamta ir įvairių vietovių gyventojai buvo svarbiausias dailininko įkvėpimo šaltinis ir paveikslų objektas. Tad eskizuose iš kelionių, kurtuose pieštuku ar pastele, vėliau aliejiniais dažais perkeltuose ant drobės, regimos figūros – dažniausiai moterų, pozuojančių an fas dailininkui / žiūrovui arba atliekančių kasdienius namų ruošos darbus. Portretinio žanro tapybos darbuose, įspraustas į „vyriško žvilgsnio“ rėmus, nesunkiai atpažįstamas tuo metu dominavęs moters reprezentacinis kanonas – egzotizuoto grožio, ryškių etninių bruožų, subtilaus psichologizmo imperatyvas. 

Parodoje susipina du klasikinės tapybos žanrai – portretas ir peizažas, siekiant išryškinti skirtingiems geografiniams kraštovaizdžiams būdingus spalvinius niuansus ir portretuojamų, daugiausia moterų, etninių bruožų sąveikas, postkolonializmo ir klimato kaitos sąsajas. Tapatybės klausimai galop iškyla bandant charakterizuoti paties Domšaičio – užsieniečio be tėvynės (vok. Heimatlose Ausländer) – portretą.  

Dailininko kūrybinis palikimas, pristatomas šioje parodoje, rodo, kad iki šiol tarp kalbų ir kultūrų, identitetų ir geografijų migruojantis (meno) pasaulis nuolat konfrontuoja su „jie“ ir „mes“ savimone, susiduria su vizualinės kalbos kodais, turinčiais gilias (ideologines) tradicijas Vakarų kultūroje.  

LNDM Nacionalinė dailės galerija 

Parodos kuratorė Aušra Trakšelytė 

Koordinatorė Gabrielė Radzevičiūtė 

Parodos architektas Mindaugas Reklaitis 

Parodos dizainerė Laura Grigaliūnaitė 

Vertėja Aleksandra Fominaitė