Kūryba V. Pinkevičiui buvo ir džiaugsmas, ir kančia, ir išsilaisvinimas. Nuolatinis darbas, uždaras gyvenimo būdas, apsiribojęs namais, mokykla ir dirbtuve, profesinis sąžiningumas davė išskirtinį rezultatą. Kolegos jį juokais vadindavo dirbtuvės kaliniu, tapybos atsiskyrėliu, gyvenimo asketu ar dailės misionieriumi. Jo stulbinantis darbštumas, piešinio raiška ir spalvos jėga kėlė pagarbų susižavėjimą. Pasak tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus, V. Pinkevičius „tarnavo Tapybai, lyg ištikimas riteris. Nesimetė į eksperimentus ir todėl neprarado mokyklos, meistrystės. Atkakliai siekė aukščiausio rezultato, padarė viską, kad maksimaliai išskleistų savo talentą“.
Šiemet dailininkui būtų suėję septyniasdešimt metų. Jubiliejinė V. Pinkevičiaus tapybos paroda birželį ir liepą veikė Juodkrantėje, Lietuvos dailės muziejaus Pamario galerijoje. Parodoje LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje vyrauja peizažai. Jie ne tik atskleidžia prigimtinę dailininko meilę gamtai. Žydinčių pievų, laukų, sodų ir net miestų vaizduose siaučia nenutrūkstantis, gaivalingas gamtos šėlsmas. Spalvų ir formų požiūriu V. Pinkevičiaus tapyba yra ekspresyvi, kartais drastiška. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad neįmanoma išnarplioti tankiai „suaustų“ potėpių raizginių, pamatyti ir išjausti paslėptų sluoksnių, atsekti, kas slypi ir skleidžiasi juose.
Viename interviu 2009 m. dailininkas teigė: „Menotyrininkai, kurie labai mėgsta viską sudėlioti į stalčiukus, priskiria mane ekspresionistams. Galbūt tai tiesa, bet yra ir šiek tiek siurrealizmo. Man labai patinka Nyderlandų siurrealistai, Boschas. Ir iš gyvenimo pajautų tai ateina. Aš, prieš stodamas prie molberto, nusipaišau daug piešinių, pailsiu ir vakare jau žinau, kokį eskizą krapštysiu rytojaus rytą. Nesu visa apmąstantis, labiau pasineriu į neišvengiamą būseną.“
Parodos kuratorė Kristina Jokubavičienė
