Ekspozicijos

„Prano Domšaičio kelionių maršrutai driekėsi nuo Kruopynių kaimo buvusioje Prūsijoje iki Prancūzijos, Italijos, Bosforo sąsiaurio ir Pietų Afrikos Respublikos, kol galiausiai kelionėse regėto pasaulio atvaizdai Lietuvių fondo dėka pasiekė Klaipėdą. Pristatydami šiuolaikiškai atnaujintą dailininko darbų ekspoziciją – sveikiname Klaipėdą su artėjančiomis šventėmis ir kviečiame leistis į įspūdingą kelionę po magišką Prano Domšaičio kūrybos pasaulį,“ – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas.    Atnaujintoje ekspozicijoje – prie šiuolaikinio lankytojo priartintas turinys    Prano Domšaičio galerijos lankytojai galės išvysti apie du šimtus dailininko kūrinių: aliejinius paveikslus, akvarelės ir pastelės technikomis sukurtus darbus, piešinius, siuvinėtas kompozicijas, specialiose konstrukcijose eksponuojamus dvipusius paveikslus. Atnaujintoje nuolatinėje ekspozicijoje dailininko kūryba pristatoma tiek chronologiškai, tiek temiškai.       Lankytojo patirtį muziejuje praturtins šiuolaikiški sprendimai ekspozicijos erdvėje: „Atnaujinta ilgalaikė menininko P. Domšaičio kūrybos ekspozicija papildyta integruotais, multimedijų elementais, kurie atitinka įvairaus amžiaus ir patirčių lankytojų poreikius. Siekiama sukurti inovatyvius, ilgalaikę išliekamąją vertę turinčius produktus, kurie priartintų turinį prie šiuolaikinio lankytojo, vestų į gilesnę pažintį su P. Domšaičio kūryba, didintų muziejaus patrauklumą ir įtraukumą, muziejinio turinio pasiekiamumą bei turinio sklaidą“, – pasakoja Prano Domšaičio galerijos direktorė Skaistė Marčienė.      Daugiau nei šešis šimtus P. Domšaičio kūrinių Lietuvai padovanojo JAV veikiantis Lietuvių fondas, kuris darbus įsigijo iš dailininko našlės Adelheid Armhold. Šios organizacijos ir muziejininkų pastangomis didžioji tapytojo kūrybinio palikimo dalis dabar saugoma LNDM. Nuo 2001 m. dalis darbų nuolat eksponuojami Klaipėdoje, netoli dailininko tėviškės. P. Domšaičio kūrybinis palikimas taip pat keliavo po Lietuvos bei užsienio muziejus.       Dailininkas, palikęs mums stebuklingą sapnų pasaulį    Iš Rytų Prūsijos nedidelio Kruopynų kaimo (dabar Kaliningrado sr., Gajevas) kilęs dailininkas P. Domšaitis (1880–1965 m.) – vienas garsiausių lietuvių išeivijos dailės atstovų. 1907–1910 m. Karaliaučiaus dailės akademijoje studijavo tapybą. Jo kūrybą veikė XX a. pr. Europos modernioji dailė, tuo metu šiame lauke kilusios tendencijos: Vokietijoje šalia populiarios impresionizmo krypties formavosi ir ryškėjo nauja – ekspresionizmo – srovė. Įtaką kūrybinę karjerą pradedančiam menininkui darė ir bendravimas su garsiais to meto dailininkais. Dar 1914 m. P. Domšaitis lankėsi pas tapytoją, grafiką, vieną iš ekspresionizmo pradininkų Edvardą Munchą.      P. Domšaitis Vokietijoje garsėjo kaip ekspresionistinių peizažų, biblinių kompozicijų kūrėjas. Apie dailininką daug rašė to meto kultūrinė spauda, jo darbų įsigijo Berlyno nacionalinė galerija, Karaliaučiaus, Liubeko, Štetino muziejai bei kolekcininkai. P. Domšaitis dalyvavo grupinėse parodose su garsiausiais Vokietijos dailininkais – Maxu Pechsteinu, Ottu Dixu, Ernstu Kirchneriu ir kt.     Išeivis grafikas Telesforas Valius apžvelgdamas P. Domšaičio kūrybinį palikimą teigė: „Dailininkas yra mums palikęs mitą, neįprastą, bet kartu stebuklingą sapnų pasaulį.“      Tarptautinio pripažinimo susilaukęs P. Domšaitis: „Lietuviškas kraujas nemeluoja“   1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistų partijai, pasikeitęs politikos kursas paveikė ir vietos menininkus. Modernųjį meną naujoji valdžia matė kaip nevertingą. Dailininkų modernistų,  tarp jų ir P. Domšaičio, kūriniai buvo šalinami iš muziejų ekspozicijų ir perkeliami į vadinamąsias „išsigimusio meno“ (vok. Entartete Kunst) parodas. Jose buvo eksponuojami „netinkamo“ meno pavyzdžiai.   P. Domšaitis, augęs dviejų kultūrų – vokiečių ir lietuvių – aplinkoje, pasižymėjęs tarptautinėje arenoje, visada pabrėždavo savo kilmę: „Lietuviškas kraujas nemeluoja, lygiai kaip mano paveikslai. Jie tikrai lietuviški.“ Dar 1920 m. dailininkui Kaune buvo suteiktas Lietuvos Respublikos pasas, o apie 1938 m. jis kūrinius pradėjo pasirašyti sulietuvinta pavarde – „Domsaitis“.      Pokario Austrijoje sutikęs išeivius lietuvių dailininkus, tarptautinėse karo pabėgėlių kūrybos parodose pirmą kartą dalyvavo kaip lietuvių menininkas. Čia užsimezgę ryšiai su išeivija nenutrūko visą gyvenimą. 1949 m. P. Domšaitis su žmona Adelheid Armhold išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Apsigyvenęs Keiptaune, pasinėrė į kūrybą ir greitai įsiliejo į vietos kultūrinį gyvenimą: rengė personalines parodas, atstovavo šaliai San Paulo bienalėje, 1964 m. laimėjo Pietų Afrikos Respublikos premiją „Garsūs ir perspektyvūs dailininkai“ (Artistis of Fame and Promise).      Prano Domšaičio galerija kviečia lankytojus į kelionę    „Dailininkas Pranas Domšaitis yra sakęs, kad jis „visada kelyje“ – tiek nuolat keičiant gyvenimo vietą, tiek kūrybiniuose ieškojimuose. Man, kaip kuratorei, Domšaičio nuolatinės ekspozicijos atnaujinimo projektas taip pat buvo kelionė – tiek gilinantis į tapytojo biografiją, tiek rinkinyje esančių kūrinių atrankos aspektu. Tad visus kviečiu į kelionę – aplankyti atnaujintą ekspoziciją, susipažinti su tapytojo kūryba ir pažinti Domšaitį, kuris buvo itin spalvinga ir kūrybai atsidavusi asmenybė“, – sako parodos kuratorė dr. Aušra Trakšelytė.      Atnaujintoje Prano Domšaičio galerijos nuolatinėje parodoje lankytojai galės išvysti ankstyvuosius dailininko darbus: Pamario, Bavarijos, Austrijos, Pietų šalių peizažus, spalvingas gėlių kompozicijas, natiurmortus, įvairių tautų žmonių portretus, jų gyvenamosios kasdienybės vaizdus, taip pat viduramžiška mistika dvelkiančius biblinius siužetus bei vidine jėga pulsuojančius brandžiausius vėlyvosios kūrybos darbus.      Kviečiame į naujosios išsiplėtusios ekspozicijos erdves, kur Jūsų, kaip rašė pats P. Domšaitis, laukia „magiškas realybės atsivėrimas“.   Ekspozicijos kuratorė dr. Aušra Trakšelytė   Ekspozicijos architektas Vladas Balsys   Grafikos dizainerė Laura Grigaliūnaitė   Koordinatorės: Skaistė Marčienė, Aurelija Malinauskaitė   Lietuvių k. redaktorė Laura Patiomkinaitė-Čeikė   Anglų k. vertėja Aleksandra Fominaitė   Audiogidų tekstų autorė Algė Gudaitytė   Informaciniai partneriai:       Projektą finansuoja

Prano Domšaičio kūrinių kelias į Lietuvą: Lietuvių Fondo dovana Vertingiausių iš Mažosios Lietuvos kilusio tapytojo Prano Domšaičio (1880–1965) kūrinių kolekciją (apie 800 vnt.) Lietuvių Fondas (JAV) 1980–1982 m. įsigijo iš dailininko našlės Adelheidės Armhold-Domšaitienės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvių Fondas 1989–2006 m. Lietuvai padovanojo ir Lietuvos dailės muziejui perdavė P. Domšaičio 665 kūrinių rinkinį, didžiąją dailininko kūrybos palikimo dalį. P. Domšaičio kūrinių dovanojimo procesas vyko keliais etapais. 1989–1991 m. Lietuvių Fondas perdavė Lietuvos dailės muziejui 180 kūrinių. Visi gautieji paveikslai 1991 m. buvo eksponuoti muziejuje Vilniuje surengtoje P. Domšaičio tapybos parodoje. 1992 m. dalis parodos eksponatų buvo perkelti į muziejaus padalinį Klaipėdos paveikslų galeriją ir iki 2000 m. rodyti ilgalaikėje parodoje. Tuo tarpu Lietuvių Fondas toliau savo lėšomis siuntė dovanojamus kūrinius į Lietuvą. 2001 m. Lietuvos dailės muziejus jau buvo gavęs 530 P. Domšaičio aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, piešinius. 2001 m. liepos 26 d. viename iš keturių Klaipėdos paveikslų galerijos komplekso pastatų buvo atidaryta nuolat veikianti P. Domšaičio kūrybos ekspozicija. Atidaryme dalyvavo Lietuvių Fondo atstovas dr. Gediminas Balukas, atgabenęs iš JAV bronzinę atminimo lentą, skelbiančią kūrinių dovanojimo aktą Lietuvai (ją galima pamatyti ekspozicijoje) ir pirmos monografijos apie dailininką autorė Elsa Verloren Van Themaat-Klump (Pietų Afrikos Respublika). 2004 m. Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta Prano Domšaičio vardu (2021 m. pervadinta Klaipėdos dailės muziejumi) 2006 m. P. Domšaičio rinkinys Lietuvos dailės muziejuje pasipildė dar 135 Lietuvių Fondo dovanotais kūriniais. Naujai gautų darbų parodos 2007 m. vyko Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, 2008 m. jais buvo atnaujinta dailininko kūrybos ekspozicija. Dailės istorijoje retas atvejis, kai didžioji menininko sukurtų darbų dalis sukaupiama vienoje vietoje. Pasak tyrinėtojų, P. Domšaitis buvo sukūręs iki pusantro tūkstančio darbų. Dalis jų prarasti, dalis saugomi muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelyje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Lietuvoje keliolika dailininko paveikslų turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, privačios institucijos ir asmenys. Didžiausia kolekcija saugoma Lietuvos dailės muziejuje – P. Domšaičio kūrybos palikimas liko neišsklaidytas Lietuvių Fondo ir lietuvių bendruomenės JAV pastangomis. Parengė  K. Jokubavičienė Pranas Domšaitis: apie nuolatinę kūrybos ekspoziciją Vienuolikoje nuolatinės ekspozicijos salių pristatomi 285 rinktiniai P. Domšaičio darbai. Didžiąją eksponatų dalį sudaro aliejiniai paveikslai, gana gausu pastelių, kiek mažiau akvarelių, rodomi keli piešiniai ir grafikos technikomis atlikti darbai, taip pat nedidelės siuvinėtos kompozicijos. Ekspoziciją papildo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Klaipėdos krašte pagaminti baldai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių (ekspozicijos autorius Romualdas Budrys). Nedidelės, jaukios seno pastato erdvės tinka kameriškiems paveikslams, o baldai ir kiti taikomosios dailės eksponatai padeda kurti romantiško „dailininko namo“ atmosferą. Pirmame aukšte eksponuojama Europos laikotarpio dailininko kūryba (1903–1948), antrame – Pietų Afrikos Respublikoje (1949–1965) sukurti darbai. Kūriniai išdėstyti chronologiškai, atskleidžiama nuosekli dailininko kūrybos raida. Portretai, natiurmortai, peizažai, figūrinės kompozicijos ir paveikslai bibliniais motyvais atspindi visus kūrybos laikotarpius nuo pirmųjų, 1905 m. nutapytų Kruopynų kaimo peizažų iki  Pietų Afrikos Respublikoje paskutiniaisiais gyvenimo metais sukurtų gamtovaizdžių, paveikslų bibliniais motyvais ir mįslingų kompozicijų su figūromis. Lankytojai gali pasinaudoti audio gidais, kurie parengti lietuvių, anglų ir gestų kalba (video gidas), o prireikus daugiau informacijos apie P. Domšaitį (taip pat apie kitus galerijoje pristatomus lietuvių išeivijos dailininkus – skulptorių Vytautą Kašubą, tapytoją marinistą Česlovą Janušą), jos galima rasti pirmame galerijos aukšte įrengtame informaciniame terminale. Nuolatinei P. Domšaičio ekspozicijai yra parengta edukacinė programa, skirta įvairioms amžiaus grupėms. Galerijoje veikiančiame knygų kioske galima įsigyti leidinių apie P. Domšaitį. Parengė  K. Jokubavičienė Pranas Domšaitis: gyvenimo ir kūrybos datos 1880 rugsėjo 15 d. gimė Kruopynų kaime, Rytų Prūsijos (vok. Cropiens, Kropiens, rus. Gajevo, Kaliningrado sr., Rusijos Federacija) ūkininkų šeimoje. Tėvai – Carlas Ludwigas Domscheitas (1852 02 16–1908 09 01) ir Mathilda Amande Therese Pottien (1861 01 16–1917 10 13). Broliai: Ernstas (1882–1947), Otto (1884–1963), Fritzas Carlas Ludwigas (1886–1985); sesuo mirė kūdikystėje. Augo kaimiškoje aplinkoje, nuo mažų dienų padėjo tėvams ūkyje. 1902–1903  mokėsi Karaliaučiaus dailės akademijoje piešimo mokytojų skyriuje. Baigęs, metus dirbo piešimo mokytoju. 1905 Prieš tėvo valią, siekdamas tapti tikru dailininku, bandė stoti į Karaliaučiaus dailės akademiją, bet nepriimtas dėl „gabumų stokos“. 1906 liepos mėn. nuvyko į Berlyną pas tapytoją Maxą Liebermanną ir parodė jam savo paveikslus. M. Liebermanno laiškas įtikino tėvą ir Akademijos vadovus. 1907 lapkričio mėn. priimtas į Karaliaučiaus dailės akademiją, studijoms suteikta stipendija. 1907–1910    Karaliaučiaus dailės akademijoje studijavo tapybą pas Ludwigą Dettmanną. 1908 rugsėjo 1 d.            mirė dailininko tėvas. Palaidotas Kruopynų kaimo kapinėse, kapas neišliko. 1910–1911    tobulinosi pas tapytoją Lovisą Corinthą Berlyne. 1911–1920 dalyvavo bendrose parodose Karaliaučiuje, Berlyne, Leipcige. Prisijungė prie Mažųjų Kuršių dailininkų grupės (vok. Klein-Kuhren, rus. Filino). Lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje. Studijų tikslais lankė Paryžiaus, Londono, Amsterdamo, Florencijos muziejus. Keliavo po Vokietiją, pabuvojo Žemaitijoje. 1912                gavęs užsakymą nutapyti portretų, pusmetį praleido Sankt Peterburge (Rusija). 1914               tapo Laisvojo secesiono nariu ir dalyvavo pirmoje grupės parodoje Berlyne. Norvegijoje lankėsi pas tapytoją Edvardą Munchą. 1917–1918    įpusėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas, tarnavo Tilžėje (vok. Tilsit, rus. Sovetskas). 1917 spalio 13 d. mirė dailininko motina. Palaidota Kruopynų kaimo kapinėse, kapas neišliko. 1919               surengė pirmas personalines parodas Ferdinando Möllerio galerijose Berlyne ir Breslau (lenk. Vroclavas, Lenkija). Kuriam laikui išvyko į Bavariją, keliavo, ilgėliau apsistojo Mitenvalde. Pradėjo kolekcionuoti kalėdinių prakartėlių figūrėles. 1920–1938 gyveno Berlyne. Dalyvavo bendrose parodose Berlyne, Karaliaučiuje, Hamburge, Baden Badene, Miunchene, Štetine ir kitur, surengė personalinių parodų Vokietijoje (Esene, Berlyne), Turkijoje (Stambule). Studijų tikslais buvojo Balkanuose, Rumunijoje, Turkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Tunise. Keliavo po Vokietiją (Bavarija, Šiaurės Fryzija), vasarodavo Kruopynuose, Geiduvoje (vok. Neuhäuser, rus. Mečnikov), Rūsiuose (vok. Rauschen, rus. Svetlogorsk), tapė Nidoje, Krante (vok. Kranz, rus. Zelenogradsk) ir kitose vietovėse. Vokiečių dailininkų sąjungos ir Berlyno secesiono narys. 1920   Kaune išsiėmė Lietuvos Respublikos vidaus pasą. 1921 surengė personalinę parodą Esene. 1925, 1927 Nacionalinė galerija Berlyne įsigijo aliejinius paveikslus „Pagarbinimas“ ir „Natiurmortas“. 1928 m. rugpjūčio 14 d.          Paustininkų bažnyčioje (vok. Postnicken, rus. Zalivnojė) susituokė su dainininke Adelheide Armhold (1901–1992). Vėliau lydėdavo žmoną gausiose koncertinėse gastrolėse po Vokietiją ir kitas Europos šalis, kelionių metu lankė muziejus. 1937               Nacionalsocialistų kampanijos prieš modernųjį meną metu paveikslai pašalinti iš  Nacionalinės galerijos Berlyne ir Miesto muziejaus Štetine (lenk. Ščecinas, Lenkija). 1938 paveikslas „Pagarbinimas“ eksponuotas kilnojamojoje parodoje „Išsigimęs menas“ (Entartete Kunst) Hamburge. Apie 1938 m. pradėjo pasirašinėti kūrinius lietuviška pavardės forma „Pranas Domšaitis“. 1939–1943               iš Berlyno pasitraukė į Bavariją, vėliau į Austriją, apsistojo Karintijos žemėje (vok. Kärnten) prie Fakerio ežero (vok. Faaker See). 1943               persikėlė į Austrijos Forarlbergo žemę (vok. Vorarlberg), kartu su žmona apsistojo Retiso (vok. Röthis) kaime. 1945               Forarlberge susitiko su lietuvių dailininkais, 1944 m. pasitraukusiais iš Lietuvos. 1946–1948     pirmą kartą kaip lietuvių dailininkas dalyvavo tarptautinėse dailininkų, karo pabėgėlių parodose Brėgence, Feldkirche, Insbruke. Išsiėmė Lietuvos Respublikos užsienio pasą. Gavo perkeltojo asmens statusą. 1949              žmonai gavus kvietimą dėstyti dainavimą Keiptauno universiteto Pietų Afrikos muzikos koledže, emigravo į Pietų Afrikos Sąjungą, apsigyveno Keiptaune, surengė pirmąsias personalines parodas Pietų Afrikoje. 1950–1965    gyveno Keiptaune, daug keliavo po šalį, intensyviai kūrė, rengė personalines parodas Keiptaune, Johanesburge, Pretorijoje, Stelenboše. Dalyvavo bendrose parodose įvairiuose Pietų Afrikos Respublikos miestuose, Rodezijoje, lietuvių išeivijos dailės parodose Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. 1951 tapo dailininkų sambūrio „New Group“ nariu. 1963 kūriniai atstovavo Pietų Afrikos dailę San Paulo bienalėje Brazilijoje. 1964 laimėjo prestižinį Pietų Afrikos dailės parodos apdovanojimą „Garsūs ir vilčių teikiantys dailininkai“ (angl. Artists of Fame and Promise). 1965 lapkričio 14 d., būdamas 85 metų, po ilgos ir sunkios ligos mirė savo namuose Keiptaune, Rosbanko priemiestyje. Palaidotas Keiptauno Plamstydo (angl. Plumstead) kapinėse. Prano Domšaičio kūrinių kelias 1966–1976 pomirtinės P. Domšaičio kūrybos parodos surengtos Keiptaune, Johanesburge, Pretorijoje, Vredendalyje ir kt. P. Domšaičio kūrybos paroda vyko Bylefelde (Vokietija, 1970). PAR išleista pirmoji monografija apie dailininką (Elsa Verloren van Themaat, Pranas Domsaitis, Cape Town, 1976). 1978–1983   P. Domšaičio kūrybos paroda surengta Havajų universiteto galerijoje (Honolulu, JAV). Lietuvių Fondas (JAV) iš dailininko našlės įsigijo P. Domšaičio kūrybos palikimą, 800 vnt. (1980–1982). Dailininko kūryba pristatyta parodose Čikagoje, Čiurlionio galerijoje ir Lietuvių dailiojo meno instituto (Lithuanian Institute of Fine Arts) galerijoje. 1989–1992 Lietuvių Fondas padovanojo Lietuvai ir perdavė Lietuvos dailės muziejui pirmąsias P. Domšaičio paveikslų siuntas. Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje surengta gautų kūrinių paroda vėliau perkelta į LDM Klaipėdos paveikslų galeriją (veikė iki 2000). 1991–2001 Lietuvių Fondas toliau siuntė į Lietuvą dovanojamų P. Domšaičio kūrinių siuntas. 2001 m. buvo dovanota 530 kūrinių. 2001 m. liepos 26 d. LDM Klaipėdos paveikslų galerijoje atidaryta nuolatinė Prano Domšaičio kūrybos ekspozicija, kuriai skirtas vienas iš keturių galerijos komplekso pastatų. Vienuolikoje salių eksponuoti 285 kūriniai. 2002–2005 Išleista pirmoji Lietuvoje monografija apie dailininką (Laima Bialopetravičienė, Pranas Domšaitis, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2002). Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta Prano Domšaičio vardu (2004). Prano Domšaičio galerijoje vyko Lietuvos menotyrininkų ir tarptautinės konferencijos, skirtos dailininko kūrybos tyrimams. P. Domšaičio kūrybos paroda surengta Diuseldorfe (Vokietija). Prano Domšaičio galeriją pirmą kartą aplankė dailininko sūnėnas Guntheris Domscheitas (Vokietija). 2006–2008 Kaliningrado srityje ir Klaipėdoje vyko tarptautinis Prano Domšaičio tapytojų pleneras-seminaras, kurio dalyviai ant dailininko gimtojo namo sienos Gajevo kaime pritvirtino atminimo lentą. Lietuvių Fondas padovanojo dar 135 P. Domšaičio kūrinius (2006), jų parodos surengtos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Naujai gautais kūriniais atnaujinta nuolatinė kūrybos ekspozicija. 2010–2015 Prano Domšaičio galerija rekonstruota iš Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Po rekonstrukcijos pagerėjo meno kūrinių saugojimo ir eksponavimo sąlygos bei lankytojų aptarnavimo kokybė. Gajevo kaime sudegė gimtasis P. Domšaičio namas (2012). Išleistas P. Domšaičio kūrybos albumas-katalogas (Kristina Jokubavičienė, Pranas Domšaitis. Vaizduotės realybė / Reality of the Imagination, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2015). Parengė  K. Jokubavičienė Pranas Domšaitis: trumpai apie kūrybą Iš Mažosios Lietuvos kilęs dailininkas Pranas Domšaitis (1880–1965) yra vienas žymiausių lietuvių išeivijos tapybos atstovų, pasak Viktoro Vizgirdos, „ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“. Valstiečių sūnaus, Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtinio, augusio ir brendusio dviejų kultūrų – vokiečių ir lietuvių – aplinkoje, kūryba formavosi, veikiama XX a. pr. Europos moderniosios dailės tendencijų, bendraujant ir dalyvaujant parodose su daugeliu garsių dailininkų, o kūrybinių kelionių maršrutai driekėsi per svarbius Vakarų Europos meno centrus. Ilgo ir permainingo gyvenimo verpetuose P. Domšaitis nepamiršo lietuviškos kilmės, nuolat deklaravo ją, teigdamas, kad „lietuviškas kraujas nemeluoja, lygiai kaip ir mano paveikslai yra tikrai lietuviški“. Teiginius patvirtina ir ypatingas P. Domšaičio biografijos faktas – 1920 m. jis tapo jaunos Lietuvos Respublikos piliečiu, išsiėmė Kaune LR vidaus pasą, o apie 1938 m. pradėjo kūrinius pasirašinėti lietuviška pavardės forma „Pranas Domšaitis“. Muziejų lobiai, tapybos klasikų darbai, bet dar labiau gamta, paprasti žmonės, jų gyvenimas buvo svarbiausias dailininko įkvėpimo šaltinis ir studijų objektas. Kai likimo vingiai nuvedė į tolimąją Pietų Afriką, amžinąją žmogaus buvimo šiame pasaulyje temą P. Domšaitis savo kūriniuose išplėtojo iki transcendencijos gelmių. Nuo Baltijos pakrančių atsinešta valstietiškoji pasaulėjauta, lietuvių liaudies meno formų ir spalvų, Europos moderniosios dailės patirties, Pietų Afrikos gamtos bei tautų įvairovės įkvėpti meniniai impulsai išsiliejo poetinių vizijų ir mistikos kupinuose kūriniuose. P. Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, darbus įvairiomis grafikos technikomis, piešė anglimi ir pieštuku. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažams ir religinėms kompozicijoms. Mokytis dailės P. Domšaitis pradėjo tuo metu, kai Vokietijoje šalia dar populiaraus impresionizmo ryškėjo nauja – ekspresionizmo – kryptis. To laikotarpio paveiksluose piešinys realistinis, apibendrintas, koloritas artimas natūrai, vyrauja gimtojo krašto peizažai. Ankstyvąją dailininko kūrybą veikė Maxo Liebermanno ir iš Rytų Prūsijos kilusio Loviso Corintho tapyba. Tapybinio realizmo stilistiką P. Domšaičio kūriniuose pamažu keitė ekspresionizmui būdinga vidinių išgyvenimų raiška. 1914 m. vasarą dailininkas aplankė Norvegijoje tapytoją ir grafiką Edvardą Munchą, vieną iš ekspresionizmo pradininkų. Pirmojo pasaulinio karo metais dailininkas nuo idiliškų kaimo peizažų perėjo prie ekspresijos kupinų kompozicijų karo pabėgėlių ir biblinio Bėgimo į Egiptą tema. Jis paprastino ir apibendrino formas, daug dėmesio skyrė apšvietimui ir šviesai, dažnai fragmentavo figūras, tapė jas tarsi „išeinančias“ iš paveikslo erdvės, suteikdamas visumai nerimastingos ekspresijos. Kelio, kelionės įvaizdyje randame ir paties kūrėjo neramaus gyvenimo, ir išgyvenimų, tekusių jo amžininkams, patyrusiems pabėgėlių, emigrantų, amžinųjų keleivių dalią, atspindžiai. Paveikslams bibliniais motyvais turėjo įtakos sąlytis su dailininkų ekspresionistų Emilio Nolde’s, Karlo Schmidt-Rottluffo, Maxo Pechsteino, Chaimo Soutine’o, Marko Chagallo kūryba. Kritikai, aptardami paraleles tarp minėtų menininkų ir P. Domšaičio kūrinių religiniais motyvais, pastebi, kad „Domšaitis, gilių religinių įsitikinimų skleidėjas, kalba tyliau, santūriau; jo figūros supaprastintos iki archetipų, užsisklendusios, kaip iš belaikio fantazijos pasaulio“. Pripažinimo Vokietijoje P. Domšaitis, kaip peizažų ir religinių kompozicijų kūrėjas, sulaukė 1919–1921 m., surengęs pirmas personalines parodas Berlyne, Breslau (lenk. Vroclavas, Lenkija) ir Esene. Jo darbus pirko Vokietijos muziejai ir privačios galerijos, o dailės kritikai negailėjo pagyrų, vadindami jį naujos religinės tapybos viltimi, veržliu modernistu, poetu romantiku, dailininku, gebančiu išreikšti žmonių, daiktų ir vaizdų paslaptingumą. Vokiečių meno kritikas Karlas Scheffleris P. Domšaičio stilių apibūdino kaip „dvasinį impresionizmą“. Dailininko meninei manierai taikytas ir mistinio realizmo terminas. XX a. trečio dešimtmečio P. Domšaičio tapyboje ryškėjo naujojo daiktiškumo (Neue Sachlichkeit) krypties įtaka. Jo kūrybai buvo būdingos lygia greta besivystančios ir kas keleri metai atgyjančios gana skirtingos meninės kalbos linijos. P. Domšaitį dramatiškai palietė 1933 m. Vokietijoje prasidėjusi kampanija prieš modernųjį meną, nacionalsocialistų pavadintą „išsigimusiu“. Jo, kaip ir kitų modernistų, kūriniai buvo metami iš muziejų, rodomi „išsigimusio meno“ parodose. Beveik dešimtmečiui dailininko kūryboje įsivyravo gamtos vaizdai ir gėlių natiurmortai. Tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, P. Domšaitis atgavo dvasios pusiausvyrą. Pokarinėje Austrijoje sutikęs lietuvių dailininkus, pasitraukusius iš Lietuvos, jis pirmą kartą dalyvavo tarptautinėse dailininkų, karo pabėgėlių, kūrybos parodose kaip lietuvių menininkas. 1949 m. P. Domšaitis išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Prasidėjo naujas dailininko gyvenimo ir kūrybos etapas. Pirmuosius penkerius metus P. Domšaitis daug keliavo, stebėjo, analizavo naują aplinką ir tiksliai perteikė įspūdžius, vaizduodamas gamtą, vietos gyventojų kasdienybę ir šventes. Apie šešto dešimtmečio vidurį P. Domšaičio tapyba keitėsi. Nusistovėjo peizažų struktūra, kuriai būdingas aukštas žiūrėjimo taškas, trys planai ir viduriniajame komponuojamas pagrindinis motyvas – keliautojų grupelės ar mažos trobelės. Būdingas sunkus, gilių žemės spalvų koloritas su skambiais, beveik grynų spalvų proveržiais. Autoriaus pojūčius perteikė tarpinės brėkštančios dienos, prietemos po saulėlydžio, artėjančios audros būsenos. Pietų Afrikos gamtos įkvėpti peizažai ir figūrinės kompozicijos yra apibendrinti, stiprios spalvinės raiškos darbai. Pietų Afrikoje, po daugelio metų pertraukos dailininkas grįžo prie paveikslų bibliniais motyvais – Bėgimo į Egiptą, Apreiškimo, Pagarbinimo, Nukryžiavimo, – tapusių tikru jo kūrybos apvainikavimu. Vėlyvajame laikotarpyje P. Domšaitis visą dėmesį sutelkė į spalvą, spalvinių plotų ir figūrų ritmą. Apibendrintos, statiškos figūros apibrėžiamos tamsiais ir šviesiais kontūrais, persmelkiamos šviesos srautų. Ritmiška planų kaita, lyg amžinybėje sustingę toliai, neapibrėžti siluetai, judantys sutemose, šviesos pluoštai, kovojantys su tamsa, ramios, šviečiančios miglos kuria paslapties ir magijos kupiną pasaulio viziją. Gyvendamas Keiptaune, dailininkas atsidėjo vien tapybai, sakydavo neturįs laiko niekam kitam, tik „dirbti, dirbti, dirbti“. Jis nuolat rengė personalines parodas, aktyviai dalyvavo bendrose parodose šalyje ir už jos ribų, nenutraukė kontaktų su JAV, Kanadoje apsistojusiais lietuvių išeivijos dailininkais, dalyvavo jų rengiamose parodose. Pietų Afrikos Respublikoje P. Domšaičio vardas ir kūryba tapo neatsiejama šalies moderniosios dailės istorijos dalimi. Dailininkas tikėjo esąs tik tarpininku, kuriam Apvaizda suteikė išskirtinę dovaną – gebėjimą realybės vaizdais perteikti tai, ko nemato akys. Šia dovana, kasdien patirdamas tapymo džiaugsmą, P. Domšaitis dosniai dalijosi visą gyvenimą. Tapybos džiaugsmo atšvaitai dailininko kūriniuose nepalieka abejingų ir šiandien. Žvelgiant į P. Domšaičio kūrybos palikimą, prasmingai nuskamba Haroldo Haydono (JAV) žodžiai: „Slenkant amžiams, valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Laimingi tie, kurie gali savintis Praną Domšaitį, nes jisai, nors ir giliai pasinėręs į savo laikmečio meno srovių sūkurius, niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų. Domšaitis liko lietuvių dailininku, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę, nežiūrint kur jie beatsidurtų…“ K. Jokubavičienė

Ekspozicijoje „Žmogaus misterija“ pristatoma Vytauto Kašubos (1915–1997) – žymaus lietuvių išeivijos skulptoriaus – kūryba. Menininkas gimė 1915 m. rugpjūčio 15 d. Minske – ten tuo metu gyveno per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos pasitraukę tėvai. Grįžusi į Lietuvą, šeima apsigyveno Liudvinave, kiek vėliau persikėlė į Marijampolę. Menu V. Kašuba susidomėjo dar vaikystėje – matyt, paskatintas vyresniojo brolio, kuris dėstė mokykloje piešimą. Keletą metų pasimokęs Rygiškių Jono gimnazijoje, V. Kašuba perėjo į ką tik Marijampolėje atsidariusią amatų mokyklą ir 1934 m. baigė medžio drožimo klasę. Padirbėjęs skulptoriaus Juozo Zikaro dirbtuvėje, įstojo į Kauno meno mokyklą ir po kelių mėnesių buvo perkeltas į penktąjį kursą, į skulptūros studiją. Neeiliniai V. Kašubos gabumai išryškėjo labai anksti. Ruošiantis 1937 m. Pasaulinei parodai Paryžiuje, jis prisidėjo prie Juozo Mikėno skulptūros „Rūpintojėlis“ bei Jono Prapuolenio baldų ornamentų drožimo ir už meistriškai atliktus medžio darbus buvo apdovanotas aukso ir sidabro medaliais. 1939 m. Niujorke vykusioje Pasaulinėje parodoje Lietuvos paviljone stovėjo jo sukurta Vytauto Didžiojo skulptūra. Dar studijų metais Susisiekimo ministerija V. Kašubai pateikė užsakymą: granite iškalti ant obelisko iškeltas žirgų galvas. Paminklas „Perkūno žirgai“, pastatytas Kaune, Vilijampolėje, ženklino Žemaičių plento magistralės tiesimo pradžią (1938). Kauno meno mokyklą baigęs 1939 m., 1941–1943 m. dailininkas joje vadovavo Dekoratyvinės skulptūros studijai. 1944 m., artėjant frontui, kartu su būsima žmona Aleksandra Fledžinskaite V. Kašuba pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyvenę Vokietijoje, Kašubos 1947 m. išvyko į JAV, apsistojo Niujorke. 1953–1969 m. V. Kašuba sukūrė apie 30 religinės paskirties kūrinių, apvaliosios ir reljefinės skulptūros statulų, Kryžiaus kelio stočių Čikagos, Bostono, Niujorko, Vašingtono ir kitų JAV vietovių šventovėms ir vienuolynams. Pirmasis už Atlanto skulptoriaus sukurtas istorinio pobūdžio darbas buvo karaliaus Mindaugo biustas (1952). Gavęs užsakymą apipavidalinti Vatikano paviljoną 1964 m. Pasaulinėje parodoje Niujorke, V. Kašuba pasirinko labai originalų kūrybinį sprendimą – reljefinius šventųjų tekstų pano. Juos atliko iš švino, plastiškos medžiagos, atgaivinęs Amerikoje nežinomą viduramžių kalybos techniką repoussé (atmušimas). Plakto švino technika skulptorius sukūrė nemažai reljefų religine tematika, figūrų studijų. Deja, tausojant sveikatą, po kurio laiko švino teko atsisakyti. Gipsas, bronza, lietas akmuo kėlė kitus linijos, formos grynumo, iliuzinės erdvės plastinius uždavinius. Svarbiausi šio laikotarpio darbai yra trys didelės reljefų sienos: šviesios mažorinės tonacijos „Diena iš dienos“ (1984–1988) iš gipso, užpildyta sėdinčiomis, stovinčiomis, einančiomis moterų figūromis; „Kelionė“ (1984) iš bronzos; lieto akmens diptikas „Būties kelionė“ („Likimo erdvėse“ ir „Svetimuose krantuose“, 1984–1987). Diptiką galima pavadinti skulptoriaus kūrybos viršukalne. Jame įkūnijama žmogaus, kaip dramatiškos būtybės, tema ir plėtojama egzistencinės kelionės, susiejančios individą su amžinybe, idėja. 1974 m. V. Kašuba pirmą kartą po karo aplankė Lietuvą. Grįžęs į Ameriką, sukūrė seriją plakečių su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretais, kelias alegorines paminklinės paskirties valdovų statulas, medalių, tarp jų Vilniaus universiteto 400 metų (1979) ir Lietuvos krikšto 600 metų (1987) jubiliejams pažymėti. Tai buvo mėginimas prabilti apie tautos praeitį šiuolaikinės plastikos kalba. Palaipsniui brendo noras savo kūrinius dovanoti tėvynei. V. Kašubos skulptūrų ir reljefų pirmoji siunta Lietuvos dailės muziejų pasiekė 1987 m., tais pačiais metais Vilniuje buvo surengta dovanotųjų kūrinių paroda, o 1993–1999 m. Nacionalinėje dailės galerijoje veikė jo kūrybos ekspozicija. 1992 m. skulptorius laimėjo paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui konkursą. Paminklas atidengtas Vilniuje 1996 m., likus metams iki dailininko mirties. Dailininkui mirus, jo žmonos, taip pat dailininkės, Aleksandros Kašubienės rūpesčiu į Lietuvą buvo atsiųsti ir kiti jo kūriniai. Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugoma per 240 skulptūrų, reljefų iš švino, bronzos, lieto akmens, gipso, apie 20 medalių, 200 piešinių. Didžiąją šio vertingo kūrybinio palikimo dalį galima pamatyti Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. V. Kašubos kūryba Lietuvoje gerai žinoma ir vertinama. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (1993), Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas (1994), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas (1994) žymi dailininko nuopelnus Lietuvos kultūrai. Skulptoriaus kūrinių yra muziejuose, visuomeninėse ir privačiose kolekcijose, bažnyčiose ir vienuolynuose JAV, Kanadoje, Japonijoje, Lietuvoje. 2011 m. paminklinės Prisikėlimo bažnyčios Kaune presbiteriją papuošė V. Kašubos horeljefas „Prisikėlęs Kristus“ (1965), vienas brandžiausių skulptoriaus sakralinio meno kūrinių, perkeltas į Lietuvą iš uždarytų Kalvarijos vienuolių rekolekcijos namų (JAV). Svarbiausia V. Kašubos kūryboje – žmogaus tema. Skulptūrose, reljefuose konkretus žmogaus atvaizdas jungiamas su abstrakčiais elementais, ir tai suteikia kūriniams universalumo, o formos įvaldymo ir plastinės raiškos darna prabyla įtaigiai ir poetiškai. Pasak Irenos Kostkevičiūtės, „Kašubos menas neieško ekscentriškų efektų. Jis priešinasi ir medžiagos, ir dvasios chaosui, meninės formos ir gyvenimo netvarkai, atliepdamas visoje esinijoje, mažiausiuose jos elementuose – ar medžio lapo, voratinklio audinyje, ar žmogaus kūne – glūdinčius struktūrinius sandaros dėsnius. Ta prasme Vytautas Kašuba susiliečia su esmine mūsų šimtmečio modernaus figūrinio meno tradicija, kuri, puoselėjama ne vieno jo amžininko, kitų tautų žymiųjų skulptorių – Laurenso, Lipchitzo, Zadkine’o ar Marinio – kūryboje, teigia panašią nuostatą – atrasti figūriniuose vaizdiniuose būdingąsias ir pastoviąsias reikšmes. Tai patvirtintų ir Kašubos mintis: „Mano darbų pagrindu visuomet yra žmogus jo simbolinėj ir abstraktinėj buity“. Būtent „simbolinė“, ne empirinė buitis ir leido dailininkui kurti naują realybę, gilintis į visuotines žmogaus būties idėjas, jo substancinę tikrovę“.