Palangos gintaro muziejus

Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje – apie 5 000 eksponatų. Jos pradžioje lankytojams pateikiama informacija apie gintaro susidarymą. Eksponuojamos įvairios gintaro morfologinės formos – lašai, varvekliai, kamieninio ir gruntinio gintaro gniutulai. Vitrinose – daugiau negu 70 unikalių gintaro gabalų, vertinamų ne tik dėl įspūdingo jų dydžio (pats didžiausias – vadinamasis „Saulės akmuo“ – sveria 3 524 g), bet ir dėl formų, spalvų niuansų, gintaro paviršiuje esančių atspaudų. Visa tai – neįkainojama mokslinė medžiaga, liudijanti apie gintaro susidarymo metu (eoceno laikotarpyje) Žemėje buvusias klimato sąlygas, florą ir fauną. Palangos gintaro muziejuje yra surinkta viena iš didžiausių ir moksliniu požiūriu vertingiausių inkliuzų kolekcijų pasaulyje (iš viso apie 15 tūkstančių objektų). Vitrinose, kuriose eksponatus galima apžiūrėti pro padidinamuosius stiklus, yra pristatomi patys įdomiausi muziejaus turimi gintaro inkliuzų pavyzdžiai, tarp jų ir vienas rečiausių pasaulyje eksponatų – prieš daugelį milijonų metų į gintarmedžio sakus patekęs driežiukas (lot. lacertidae). Ekspozicijoje rodomi ir unikalūs muziejaus archeologinio rinkinio eksponatai: neolito laikotarpio gintaro žaliava, gintaro dirbiniai, kuriuos archeologė dr. R. Rimantienė rado tyrinėdama Šventosios neolito laikotarpio stovyklų kompleksą. Eksponuojamos ir Juodkrantės gintaro dirbinių (204 vnt.) kopijos. Tai vadinamoji Richardo Klebso kolekcija, surinkta 1862–1899 m. Kuršių marių įlankoje, vokiečių įmonei „Stantien und Becker“ kasant gintarą. Šie dirbiniai yra vertingi taikomosios dailės kūriniai ir kartu atspindi neolito laikotarpio Baltijos jūros pakrantėse gyvenusių žmonių pasaulėžiūrą. III–XII a. žuvytės formos gintaro pakabutis iš kuršiško kapinyno Unikalūs akmens ir bronzos laikotarpio gintaro dirbinių pavyzdžiai pateikiami vitrinose, kuriose eksponuojamas „Palangos lobis“ – gintaras, kurį XX a. pradžioje kasant durpes pajūrio pelkėse surinko grafas Feliksas Tiškevičius. Muziejaus archeologijos salėje lankytojai taip pat supažindinami ir su geležies amžiumi datuojama archeologine medžiaga iš pajūrio kapinynų bei gintaro prekybos keliais. Gintarinis verpstukas (III–XII a.) iš Lazdininkų (Ketingos r., Darbėnų apyl.)   Tokie eksponatai kaip gintaru inkrustuota barokinė monstrancija iš Sedos bažnyčios, XVI–XVII a. gintaro altorėlis, priklausęs senajai Tytuvėnų bažnyčiai, ir kt. liudija apie to laikotarpio gintaro apdirbimo gildijų narių meistriškumą. Kristijonas Štapeleris. Monstrancija iš Sedos Šv. Nepomuko bažnyčios. 1786   Lankytojai turi galimybę susipažinti ir su XVIII a. pabaigos Palangos gintaro dirbtuvės gaminiais (tuo laikotarpiu palangiškių pagaminta produkcija sudarė didelę dalį Rusijos gintaro pramonės gaminių). Ekspozicijoje pristatoma ir XIX a. pabaigoje gintaro apdirbimui naudota įranga, tuo laikotarpiu V. Žiliaus pagamintos gintaro apdirbimo staklės. Gausu ekspozicijoje tarpukario metais Palangos gintaro apdirbimo meistrų sukurtų gintaro dirbinių pavyzdžių. Daug vietos ekspozicijoje skirta XX a. II pusės gintaro meistrų bei profesionalių dailininkų kūrybai. Pateikiama visa gintaro papuošalų paletė: nuo serijinių XX a. 6–8 dešimtmečio dirbinių iki savo kūryba Lietuvą plačiai pasaulyje garsinančių žinomų autorių kūrinių. Muziejus yra sukaupęs ir ekspozicijoje pristato turtingas Reginos Andriekutės, Jono Liukaičio, Elenos Augaitytės, Dionizo Varkalio, Onos Katkienės, Joanos Martinkienės, Alfredo Jonušo, Irenos ir Felikso Pakutinskų bei kitų gintaro meistrų dirbinių kolekcijas. Ekspozicijos dalyje, kurioje rodomi profesionalių dailininkų sukurti darbai, galime susipažinti ir su gintaro apdirbimo raida Lietuvoje XX a. II pusėje. Šio laikotarpio profesionalių dailininkų kūrybą reprezentuoja Felikso Daukanto, Kazimiero Simanonio, Petro Balčiaus, Birutės Stulgaitės kūriniai. Muziejuje veikia UAB „Gintaro pasaulis“ gintaro salonas, kuriame lankytojai gali įsigyti juvelyrų sukurtų dirbinių iš gintaro, mokslininkų sertifikuotų Baltijos gintaro inkliuzų, kitų suvenyrų, kurie primins šį apsilankymą muziejuje.

Atkurtų rūmų istorinių interjerų ekspozicija veikia rūmų pirmajame aukšte. Daugelį metų lankytojams istorinę rūmų aplinką primindavo tik koncertais garsėjanti Židinio menė. Dabar susipažinti su XVIII a. pab. – XX a. pr. didikų rūmų interjerais, Palangos grafų Tiškevičių rezidencija mus kviečia ir Didysis vestibiulis, Raudonuoju vadintas Didysis salonas, Grafienės buduaras, Mėlynoji svetainė, Grafo kabinetas, Mažoji svetainė (grafo priimamasis). Na, o rūmų Didysis valgomasis yra tapęs jaukia koncertų sale. Ekspozicija liudija apie grafų Tiškevičių laikais buvusį prabangų, patogų didikų gyvenimą. Didysis salonas. Fot. Tomas Kapočius Eksponuojamos vertybės – iš Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (LNDM) išsaugotų grafų Tiškevičių ir kitų Lietuvos didikų rūmų kolekcijų. Didžiąją dalį čia rodomų baldų, kilimų, mažosios plastikos kūrinių, paveikslų XX a. nuniokotuose dvaruose muziejininkai surado, restauravo ir išsaugojo. Kitą dalį eksponatų muziejus yra nupirkęs, gavęs dovanų ar perėmęs iš kitų muziejų. Daugiausia eksponuojama baldų. Jie yra įvairių stilių (baroko, Liudviko XV, Chippendale’o, neoampyro, klasicizmo, neorenesanso, neogotikos, neoklasicizmo, neorokoko, Bulio), padaryti iš medžio masyvo, drožti, raižyti, tekinti, inkrustuoti. Ekspozicijos autorius – buvęs LNDM direktorius, menotyrininkas, dabar muziejaus emeritas Romualdas Budrys. Raudonasis salonas. Fot. Tomas Kapočius XVII–XIX a. Lietuvos didikų dvaruose buvo kaupiamos įvairios senienos: vaizduojamojo ir taikomojo meno kūriniai, senoviniai ginklai, numizmatika, archeologiniai radiniai, iš tolimų kraštų atvežti egzotiški dirbiniai. Senovinių meno dirbinių kolekciją turėjo surinkę ir grafai Tiškevičiai, kurie XIX a. buvo vieni turtingiausių didikų Lietuvoje. Yra žinoma, kad ne vienas šios garsios giminės atstovas turėjo sukaupęs senienų rinkinių. Tai broliai archeologai Konstantinas (1806–1868) ir Eustachijus (1814–1873) Tiškevičiai, Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), Mykolas Tiškevičius (1828–1897). Jie ne tik rinko senovinius dirbinius, bet ir tyrinėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei kitų Europos šalių kultūros paveldo paminklus. 1855 m. grafas E. Tiškevičius savo senienų rinkinį perdavė prie Archeologijos komisijos įsteigtam Senienų muziejui, o vėliau dalis eksponatų buvo perduota LDM ir šiuo metu yra eksponuojama muziejaus padalinyje Palangos gintaro muziejuje – atkurtų rūmų istorinių interjerų ekspozicijoje.  Grafienės kabinetas. Fot. Tomas Kapočius Lauksime muziejuje lankytojų, kurie pasiruošę nuolat dėvėti apsauginę kaukę, išlaikyti ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų, atkreips dėmesį į ant grindų esančias informacines linijas, atsižvelgs į muziejaus darbuotojų prašymus, laikysis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Taip pat, esant galimybei, už muziejaus bilietą ir kitas paslaugas atsiskaitys banko kortele.