LNDM Palangos gintaro muziejus, veikiantis grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose, įsikūrusiuose pačiame Birutės parko centre, yra vienas lankomiausių muziejų Lietuvoje.
LNDM Palangos gintaro muziejus, veikiantis grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose, įsikūrusiuose pačiame Birutės parko centre, veiklą prasidėjo 1963 m. rugpjūčio 3 d.
Iš pradžių muziejaus ekspozicijos užėmė vos 96 m2, jose buvo rodomi 478 eksponatai. Po truputį Palangoje susiformavo svarbus gintaro rinkimo, tyrinėjimo ir populiarinimo centras. Šiuo metu muziejaus lankytojus plačiai pažinčiai su gintaru ir grafų Tiškevičių veikla kviečia 11 salių, kurių bendras plotas 750 m2. Ekspozicijos pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją, jo paplitimą, prekybos kelius, gintaro apdirbimą, panaudojimą. Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje – apie 6 tūkst. eksponatų. Jos pradžioje lankytojams pateikiama informacija apie gintaro susidarymą. Eksponuojamos įvairios gintaro morfologinės formos – lašai, varvekliai, kamieninio ir gruntinio gintaro gniutulai. Vitrinose – daugiau negu 70 unikalių gintaro gabalų, vertinamų ne tik dėl įspūdingo jų dydžio (pats didžiausias – vadinamasis „Saulės akmuo“ – sveria 3 524 g), bet ir dėl formų, spalvų niuansų, gintaro paviršiuje esančių atspaudų. Visa tai – neįkainojama mokslinė medžiaga, liudijanti gintaro susidarymo metu (Eoceno laikotarpiu) Žemėje buvusias klimato sąlygas, florą ir fauną.
Palangos gintaro muziejuje yra surinkta viena didžiausių ir moksliniu požiūriu vertingiausių inkliuzų kolekcijų pasaulyje (iš viso apie 15 tūkst. objektų). Vitrinose, kuriose eksponatus galima apžiūrėti pro padidinamuosius stiklus, yra pristatomi patys įdomiausi muziejaus turimi gintaro inkliuzų pavyzdžiai, tarp jų ir vienas rečiausių pasaulyje eksponatų – prieš daugelį milijonų metų į gintarmedžio sakus patekęs driežas (lot. lacertidae).
Ekspozicijoje rodomi ir unikalūs muziejaus archeologinio rinkinio eksponatai: neolito laikotarpio gintaro žaliava, gintaro dirbiniai, kuriuos archeologė dr. Rimutė Rimantienė rado tyrinėdama Šventosios neolito laikotarpio stovyklų kompleksą. Eksponuojamos ir Juodkrantės gintaro dirbinių (204 vnt.) kopijos. Tai vadinamoji Richardo Klebso kolekcija, surinkta 1862–1899 m. Kuršių marių įlankoje, vokiečių įmonei „Stantien und Becker“ kasant gintarą. Šie dirbiniai yra vertingi taikomosios dailės kūriniai, kartu atspindintys neolito laikotarpio Baltijos jūros pakrantėse gyvenusių žmonių pasaulėžiūrą. Muziejaus archeologijos salėje lankytojai taip pat supažindinami su geležies amžiumi datuojama archeologine medžiaga iš pajūrio kapinynų bei gintaro prekybos keliais.
Tokie eksponatai kaip gintaru inkrustuota barokinė monstrancija iš Sedos bažnyčios, XVI–XVII a. gintaro altorėlis, priklausęs senajai Tytuvėnų bažnyčiai, ir kt. liudija to laikotarpio gintaro apdirbimo gildijų narių meistriškumą.
Lankytojai turi galimybę susipažinti su XVIII a. pabaigos Palangos gintaro dirbtuvių produkcija, kuri tuo laikotarpiu sudarė didelę dalį Rusijos gintaro pramonės gaminių. Pristatoma ir XIX a. pabaigoje gintaro apdirbimui naudota įranga, tuo laikotarpiu V. Žiliaus pagamintos gintaro apdirbimo staklės. Gausu tarpukario metais Palangos gintaro apdirbimo meistrų sukurtų gintaro dirbinių pavyzdžių.
Daug vietos ekspozicijoje skirta XX a. anrtos pusės gintaro meistrų bei profesionalių dailininkų kūrybai. Pateikiama visa gintaro papuošalų paletė: nuo serijinių XX a. 6–8 dešimtmečio dirbinių iki savo kūryba Lietuvą plačiai pasaulyje garsinančių žinomų autorių kūrinių. Muziejus yra sukaupęs ir pristato turtingas Reginos Andriekutės, Jono Liukaičio, Elenos Augaitytės, Dionizo Varkalio, Onos Katkienės, Joanos Martinkienės, Alfredo Jonušo, Irenos ir Felikso Pakutinskų bei kitų gintaro meistrų dirbinių kolekcijas. Ekspozicijos dalyje, kurioje rodomi profesionalių dailininkų sukurti darbai, galima susipažinti ir su gintaro apdirbimo raida Lietuvoje XX a. antroje pusėje bei XXI a. pradžioje. Šio laikotarpio profesionalių dailininkų kūrybą reprezentuoja Felikso Daukanto, Kazimiero Simanonio, Petro Balčiaus, Birutės Stulgaitės, Eglės Čėjauskaitės-Gintalės, Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės, Vitos Pukštaitės-Bružės ir kitų menininkų kūriniai.
Iš nuolatinės ekspozicijos patenkama į buvusią Tiškevičių rūmų koplyčią, kurioje rengiamos įvairios teminės parodos.
Pirmame muziejaus aukšte lankytojai taip pat turi galimybę susipažinti su Palangos grafų Tiškevičių kultūrine, socialine ir menine veikla.
Muziejuje organizuojami kultūriniai renginiai, dalykinės konferencijos, vyksta edukaciniai užsiėmimai ir ekskursijos. Veikia kavinė, suvenyrų bei leidinių parduotuvės. Muziejaus infrastruktūra pritaikyta žmonėms su judėjimo negalia ir tėvams su vaikų vežimėliais.
Reprezentaciniai Palangos grafų Tiškevičių rūmai pastatyti 1897 m. vietinių gyventojų šventu laikytame Palangos Birutės miške, šalia Baltijos jūros. Rūmus supa Palangos Birutės parkas, kuris buvo pradėtas formuoti statant rūmus, XIX a. pabaigoje. Parko projekto autorius – iškilus prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouardas François André (1840–1911). Pastato projekto autorius – Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas (1841–1924). Su šiuo pripažintu architektu Tiškevičiai bendravo iki 1916 metų. Per tą laiką jis parengė dar du rūmų modernizavimo planus, kuriuose atsispindi grafų viltys išplėsti rūmus, įrengti trečiąjį aukštą, tačiau jie nebuvo įgyvendinti dėl karo sukeltų padarinių: visos lėšos skirtos 1915 m. subombarduotų rūmų atstatymui. Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve Berlyne 2006 m. buvo surasti 74 F. H. Schwechteno Palangos rūmų brėžiniai ir piešiniai. Jie padėjo atsekti patalpų paskirtį bei atkurti rūmų interjero puošybos detales. Cokoliniame aukšte anuomet buvo ūkinės patalpos – skalbykla, virtuvė, katilinė, malkų ir maisto saugyklos, tarnų poilsio kambariai. Pirmasis aukštas – reprezentacinis. Į holą svečiai patekdavo pro centrines duris šiaurės pusėje. Holo interjerui F. H. Schwechtenas skyrė ypač daug dėmesio: svetingai nuteikia žalsvų atspalvių marmuro židinys, sienos dekoruotos plokštėmis su lipdiniais virš jų, erdvei iškilmingumo teikia dvi toskaninės kolonos, skiriančios holo ir paradinių laiptų erdves. Lubų perdanga hole atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo, kai rūmai buvo pritaikyti Dailininkų kūrybos namams. Palypėjus paradiniais laiptais į antrąjį aukštą, atsiveria sienos, padabintos ovaliais veidrodžiais. Anuomet veidrodžių vietoje buvo langai, kurie iš palėpės stoglangio kritusią šviesą nukreipdavo į holą.
1939 m. Tiškevičiai Lietuvos Vyriausybei siūlė nupirkti parką su rūmais. Ten buvo planuojama įrengti Lietuvos Respublikos prezidento reprezentacinę vasaros rezidenciją.
Karo ir pokario metais pastatas buvo gerokai apgadintas. Rūmai restauruoti 1957 m. pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. Po to čia keletą metų veikė Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybos namai.
Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje – apie 5 000 eksponatų. Jos pradžioje lankytojams pateikiama informacija apie gintaro susidarymą. Eksponuojamos įvairios gintaro morfologinės formos – lašai, varvekliai, kamieninio ir gruntinio gintaro gniutulai. Vitrinose – daugiau negu 70 unikalių gintaro gabalų, vertinamų ne tik dėl įspūdingo jų dydžio (pats didžiausias – vadinamasis „Saulės akmuo“ – sveria 3 524 g), bet ir dėl formų, spalvų niuansų, gintaro paviršiuje esančių atspaudų. Visa tai – neįkainojama mokslinė medžiaga, liudijanti apie gintaro susidarymo metu (eoceno laikotarpyje) Žemėje buvusias klimato sąlygas, florą ir fauną.