Ekspozicijos

Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos Sistemingai ir nuosekliai dailininkai Lietuvoje pradėti rengti gana vėlai, tik XVIII–XIX a. sandūroje. Šis procesas tiesiogiai siejamas su 1797 m. Vilniaus universitete įsteigta Piešimo ir tapybos katedra. Ilgainiui kartu su Skulptūros, Grafikos, Architektūros katedromis ši menininkų kalvė imta vadinti tiesiog Vilniaus meno mokykla. Pirmasis Piešimo ir tapybos katedros vadovas ir profesorius buvo ilgus metus Italijoje praleidęs, profesionaliosios dailės pradininku Lietuvoje laikomas Pranciškus Smuglevičius (1745‒1807). Drauge su adjunktu Jonu Rustemu (1762‒1835) jis išugdė ne vieną žymų kūrėją, puoselėjusį ir tęsusį Vilniaus meno mokyklos tradicijas net tada, kai 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą studijuoti dailės jame jau nebebuvo galimybės. Dailininkų, kurių brandai įtaką darė Vilniaus meno mokyklos pradininkai ir mokiniai, kūryba atspindi ir XIX a. Europoje vyravusius meno stilius bei sroves (klasicizmą, romantizmą, akademizmą, realizmą), ir vietinę profesionaliosios lietuviškos tapybos raidą ir braižą. Chronologiškai eksponuojamuose Pranciškaus Smuglevičiaus, Juozapo Oleškevičiaus, Jono Rustemo, Vincento Smakausko, Kanuto Rusecko, Vincento Dmachausko ir kitų autorių darbuose skleidžiasi meistrystė, kintančios epochų idėjos, išvien ėjusių žmogaus ir meno kova už būvį. Šiuos kūrinius galima drąsiai vadinti Lietuvos dailės aukso fondu. Ekspozicijos fragmentas. Fot. Gintarė Grigėnaitė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės portretai Iš XVI–XVIII a. nutapytų portretų žvelgiantys didikai, didikės, dvasininkai ir valstybės veikėjai atrodo rūstūs ir susikaustę. Statiška kompozicija, išdidi laikysena, santūrumas – tai ilgametės tradicijos ir senajam LDK portretui keltų lūkesčių atspindys. Tik pasiturintiems užsakovams prieinami, dažniausiai valdovo ar magnatų dvaruose dirbusių užsienio menininkų arba nežinomų vietinių meistrų kurti atvaizdai pirmiausia atliko ne estetinio pasigėrėjimo, o įpaminklinimo funkciją. Konkretaus asmens atminimą ateinančioms kartoms turėjęs išsaugoti kūrinys konstruotas kaip jo ar jos biografijos santrumpa, o portretuojamojo psichologijai ar realios išvaizdos niuansams čia tekdavo antraplanis vaidmuo. Aukštą kilmę ir gyvenimo nuopelnus paveiksle įamžindavo herbai, įrašai, aprangos detalės, pareigybes simbolizuojantys atributai (etmono buožė, karvedžio buzdyganas, maršalkos lazda, kanclerio antspaudas, dvasininkijos rangą perteikiantys ženklai ir t. t.). Tinkamai „perskaityti“, jie suteikia balsą ne tik iš pirmo žvilgsnio nebyliems portretų herojams, bet ir šimtametės valstybės istorijos puslapiams. Ekspozicijos fragmentas. Fot. Gintarė Grigėnaitė „Prisikėlęs Kristus“ ir kiti religinės dailės kūriniai 2020 m. vasarą Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui buvo perduota nelegaliai iš mūsų šalies išvežta medinė XVI a. skulptūra „Prisikėlęs Kristus“. Tai didelės istorinės ir meninės vertės kūrinys, viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių vėlyvosios gotikos stiliaus skulptūrų. Nežinomas autorius. „Prisikėlęs Kristus“.XVI a. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Fot. Antanas Lukšėnas. Iki 1928 m. „Prisikėlęs Kristus“ priklausė Kretingos bernardinų bažnyčiai, buvo naudojamas Velykų apeigoms. Vėliau jis buvo padovanotas Babtyno dvaro savininkui generolui Vladui Nagevičiui. 1944 m. generolui pasitraukus į Vakarus, buvo manoma, kad skulptūra dingo. Bet kūrinys vėl pasirodė viešumoje apie 1990 m., grubiai perdažytas aliejiniais dažais, Kristaus figūros kojos buvo nupuvusios, pirštai aptrupėję. Skulptūrą nupirko kunigas Ričardas Mikutavičius. 1997 m. Prano Gudyno restauravimo centro restauratorius Alfonas Šaulys skulptūrą restauravo – buvo atidengta pirminė polichromija ir auksavimas, tačiau prarastų detalių nuspręsta neatkurti. Paskutinį kartą „Prisikėlęs Kristus“ buvo pastebėtas 1998 m., per R. Mikutavičiaus laidotuves. Vėliau paaiškėjo, kad į privačias rankas patekusi skulptūra buvo nelegaliai išvežta iš Lietuvos ir parduota. 2010 m. ji buvo identifikuota Austrijos sostinėje Vienoje, antikvariate „Kunsthandel Reinhold Hofstätter“. Po dešimt metų trukusio bylinėjimosi bendromis Lietuvos kultūros institucijų, užsienio diplomatų ir teisėsaugos pareigūnų pastangomis skulptūra buvo sugrąžinta Lietuvai. Kūrinys perduotas kiek pasikeitęs – Kristaus figūros kojos ir pirštai buvo visiškai atkurti. Vilniaus paveikslų galerijos lankytojams „Prisikėlęs Kristus“ yra pristatomas greta Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomų to paties laikotarpio gotikinių skulptūrų „Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“, „Šv. evangelistas Jonas“ ir XVII–XVIII a. religinės tapybos kūrinių, kadaise puošusių įvairias Lietuvos bažnyčias. Dalia Tarandaitė

Edvardas Matas Römeris. Pavasaris Vilniuje. 1893. Andriaus Jankausko kolekcija Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamas 1893 m. Vilniuje nutapytas ir kolekcininko Andriaus Jankausko iš užsienio į Lietuvą sugrąžintas Edvardo Mato Römerio paveikslas „Pavasaris Vilniuje“, vaizduojantis Römerių namą Vilniuje, Bokšto gatvėje. Kūrinio autorius Edvardas Matas Römeris (1848–1900) buvo vienas talentingiausių dailininkų Römerių dinastijos atstovų. Gimęs Vologdoje (Rusija), kur buvo ištremtas jo tėvas, 1852 m. būsimasis dailininkas su tėvais sugrįžo į Lietuvą, gyveno daugiausia Vilniuje, Römerių name Bokšto gatvėje. Pirmąsias dailės žinias jis gavo iš tėvo Edvardo Jono Römerio, dailę studijavusio Vilniaus univeritete pas Joną Rustemą, ir vilniečių dailininkų – Kanuto Rusecko bei Jono Zenkevičiaus. 1867–1868 m. dailės studijas E. M. Römeris tęsė Dresdeno dailės akademijoje, o 1869–1874 m. – Miuncheno dailės akademijoje, vėliau keliavo po Europą. Po studijų užsienyje apie 1877 m. sugrįžęs į Lietuvą, dailininkas apsigyveno Vilniuje, iš tėvo paveldėtame name Bokšto gatvėje, vasaras leisdavo Antanašės dvare arba žmonos Juzefos Čachovskytės Lunos dvarelyje Gardino apskrityje. Jame, sunkiai sirgdamas, praleido paskutiniuosius trejus gyvenimo metus. E. M. Römerio kūrybiniam braižui didžiausios įtakos turėjo Miuncheno dailės mokykla. Jo talentas ryškiausiai atsiskleidė buitinio žanro paveiksluose su arkliais ir peizažuose. Dailininko darbai buvo eksponuojami dailės parodose Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove, Miunchene, Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, visur sulaukdavo palankių įvertinimų ir apdovanojimų („Mano namas“ 1892 m. Miuncheno dailės parodoje gavo specialųjį prizą, o tą patį namą vaizduojanti drobė „Pūga“ 1893 m. Lvovo dailės parodoje buvo apdovanota sidabro medaliu). Deja, iki mūsų dienų E. M. Römerio darbų išliko nedaug, todėl kiekvienas dailininko kūrybos panoramą papildantis ir į Lietuvos dailės kontekstą įvedamas kūrinys yra itin vertingas. Tuo labiau toks kūrinys kaip „Pavasaris Vilniuje“, kurį tiek dėl atlikimo kokybės, tiek dėl istorinės ir ikonografinės vertės drąsiai galime pristirti prie svarbiausių išlikusių E. M. Römerio darbų. Paveikslas vaizduoja Römerių namo kiemą ir šoninius korpusus ankstyvą 1893 m. pavasarį. Tolimesniame paveikslo plane matyti Römerių posesiją nuo gatvės skirianti mūro siena ir pro vartus atsiverianti Savičiaus gatvės perspektyva. Namo fasadai užlieti jau kiek vakarėjančios saulės – meistriškai perteikta šviesa ir nuo tuopų ant pastatų sienų bei grindinio krentantys ilgi mirgantys šešėliai, kurie drobei suteikia gyvumo ir kuria šviesą, giedrą nuotaiką. Žvelgdamas į kūrinį nejučia prisimeni Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimuose (1823) apie šį namą, tuomet priklaususį E. M. Römerio seneliui, Vilniaus bajorų maršalkai Mykolui Juozapui Römeriui, užrašytus žodžius: „Maršalkos Mykolo Römerio namuose jungėsi dvi stichijos – saloninė ir universitetinė, bet pats pastatas priminė kaimo namą. Jis stovėjo toli nuo pagrindinių gatvių, erdvaus kiemo gilumoje, su sodu, besileidžiančiu Vilnelės link. <…> Vos įėjęs į kiemą pajusdavai, kad čia gyvena šeima. Tik įėjęs pro vartus, žiemą svečias pamatydavo sniego įtvirtinimus ir apkasus, kuriuose grumdavosi studentai, vasarą – žaidžiant futbolą, gaudynes, žodžiu, kieme visada būdavo linksma ir triukšminga.“ Mykolas Juozapas Römeris savo name buvo išnuomavęs patalpas masonams. Jose įrengtoje salėje nuo 1816 m. iki pat ložių uždarymo 1821 m. rinkosi visų Vilniaus masonų ložių nariai. Römerių namas, su kuriuo, pasak Helenos Romer-Ochenkovskos, „visas bajoriškas Vilniaus ir provincijos pasaulis buvo susijęs giminystės ar kitokiais ryšiais“, išliko svarbus visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo židinys ir šią giminės valdą perėmus E. M Römerio tėvui, dailininkų Römerių dinastijos pradininkui Edvardui Jonui Römeriui. 1850 m. sudarius sutartį su K. Rusecku, Römerių namo kieme iškilo tapybos dirbtuvė – pirmoji Vilniuje, pastatyta specialiai tam tikslui. Maždaug nuo 1856 m. porą metų Römerių name veikė vadinamoji „tapybos akademija“ – dailės dirbtuvės, kuriose bendram darbui rinkdavosi dailininkai – Alfredas Römeris, Antanas Zaleskis, Jonas Zenkevičius, Konstantinas Brochockis ir kt. Kurį laiką (po 1852) čia dirbtuvę buvo įsirengęs ir dailininkas Adomas Šemešys. 1856–1859 m. Römerių name gyveno ir ateljė turėjo vienas pirmųjų Vilniuje dirbusių fotografų – vokietis Otto Neuschafferis. Paveikslas bus nuolatinėje VPG ekspozicijoje iki 2021 m. birželio 1 d. Lauksime muziejuje lankytojų, kurie pasiruošę nuolat dėvėti apsauginę kaukę, išlaikyti ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų, atkreips dėmesį į ant grindų esančias informacines linijas, atsižvelgs į muziejaus darbuotojų prašymus, laikysis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Taip pat, esant galimybei, už muziejaus bilietą ir kitas paslaugas atsiskaitys banko kortele.