Apie Vilniaus paveikslų galeriją

Vilniaus senamiesčio širdyje stūksančiuose Chodkevičių rūmuose įsikūręs Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys – Vilniaus paveikslų galerija, senosios Lietuvos bei užsienio dailės ir dvarų kultūros pažinimo erdvė, šiandienos žmogui pristato XVI a.–XX a. pr. meno kūrinius.

Apie mus

Istorija

Apie pastatą

Istorija

Galerijos ištakos siekia XX a. pradžią, kai susijungus Vilniaus mokslo ir meno muziejaus bei Vilniaus mokslo bičiulių draugijoms susiformavo turtingas dailės kūrinių rinkinys, neoficialiai vadintas Paveikslų galerija. Visuomenei jis tapo laisvai prieinamas 1914 m., perkėlus vertybes į naujai iškilusį muziejaus pastatą (šiandien – Vytauto Kasiulio dailės muziejus). 1941 m. Vilniaus miesto muziejų reorganizavus į Vilniaus valstybinį dailės muziejų, jam buvo perduota ir minėtoji kolekcija. Iš jos dalies buvo suformuota ekspozicija, 1956 m. Vilniaus Arkikatedros pastate duris atvėrusi kaip Paveikslų galerija, šioje vietoje veikusi iki 1988 m. Arkikatedrą grąžinus tikintiesiems, kūriniai perkelti į saugyklas. Vėliau, muziejui gavus valdyti Chodkevičių rūmus, 1994 m. ekspozicija atkurta čia ir nuo to laiko veikia kaip Vilniaus paveikslų galerija.

Galerija nuo pat atsiradimo yra gyvas sostinės kultūros židinys. Nuolatinę ekspoziciją, sudarytą iš XVI–XIX a. Lietuvos dailininkų kūrinių bei XIX a. pr. istorinių interjerų, papildo nuolat rengiamos Lietuvos ir užsienio dailės parodos, paskaitų ciklai, mokslinės konferencijos, kamerinės muzikos koncertai, knygų pristatymai, reprezentaciniai valstybės renginiai, edukacijos įvairių amžiaus grupių lankytojams. Galerijoje vyksta piešimo vakarai, organizuojamos „Grafo Katino Katkevičiaus stovyklos“ vaikams. Patalpos pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia ir tėvams su mažamečiais vežimėliuose.

Apie pastatą

Chodkevičių rūmų ansamblis stovi pačiame Vilniaus senamiesčio centre, netoli Rotušės aikštės. Reprezentacinis vakarų korpuso fasadas yra viena ryškiausių Didžiosios gatvės dominančių.

Jau XVI a. rūmų teritorijoje stovėjo mūriniai pastatai. XVI–XVII a. sandūroje Chodkevičiai jų vietoje pastatė įtvirtintą miesto rezidenciją su vidiniu kiemu ir bokštais. XVII–XVIII a. rūmai buvo plečiami, kelis kartus perstatyti po gaisrų ir karų. 1754–1762 m. Žemaičių seniūno Jono Mikalojaus Chodkevičiaus (1738–1781) užsakymu rūmai pertvarkyti pagal architektų Abraomo Würtznerio (m. 1758 m. Vilniuje) ir Pranciškaus Ignaco Hofferio (m. 1761), o XIX a. pirmoje pusėje (apie 1825–1834 m.) – pagal architekto Tomo Tišeckio projektą. Po pastarosios rekonstrukcijos rūmų architektūra įgavo vėlyvojo klasicizmo formas. Buvo suformuotas reprezentacinis vidinis kiemas, apsuptas keturių korpusų. Nuo to laiko nedaug pakitę Chodkevičių rūmai ir šiandien yra vienas stilingiausių vėlyvojo klasicizmo ansamblių Vilniuje ir visoje Lietuvoje.

Daugiau negu tris šimtmečius rūmuose gyveno mažiausiai aštuonios Supraslio šakos Chodkevičių kartos. 1600 m. rūmai išgarsėjo ginkluotu susirėmimu su Radvilomis dėl paskutiniosios Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės kraičio. Juose įsitvirtino ir savo šalininkų kariuomenę sutelkė tuometinis Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius. Teigiama, jog konflikto metu iš Chodkevičių ir Radvilų rūmų buvo šaudoma net iš artilerijos pabūklų. 1611 m. Vilniaus kaštelionas Jeronimas Chodkevičius greta Paraskevės Piatnicos cerkvės įsigijo dar vieną namą. Jo sūnus, daugkartinis LDK Vyriausiojo tribunolo maršalka ir Vilniaus vaivada Kristupas nupirko gretimas posesijas, rūmus išplėtė ir įtvirtino. Vėliau juose gyveno trys Kristupo Chodkevičiaus sūnūs – Vendeno vyskupas ir Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas Aleksandras Kristupas, Vilniaus kaštelionas Jonas Kazimieras ir jaunas miręs Bludenio seniūnas Jeronimas Karolis.

Vilniaus rezidenciją paveldėjo pastarojo sūnus, LDK stovyklininkas Jurgis Karolis, palikęs rūmus savo sūnui, LDK kariuomenės pulkininkui Jonui Karoliui. XVIII a. Vilniaus rūmuose rezidavo Jono Karolio Chodkevičiaus sūnus, Lietuvos Brastos vaivada Adomas Tadas ir anūkas, Žemaičių seniūnas Jonas Mikalojus. Po pastarojo mirties rezidencija rūpinosi jo žmona Liudvika Ževuska-Chodkevičienė. Tačiau ji Vilniuje nuolat negyveno, todėl rūmai dažnai buvo nuomojami. XVIII–XIX a. sandūroje rūmuose, kuriuose tuo metu buvo 33 salės ir kambariai, apsistodavo Jono Mikalojaus ir Liudvikos Chodkevičių sūnus Aleksandras – Napoleono šalininkas ir 1812 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės karinio komiteto narys, kongresinės Lenkijos senatorius, generolas, mokslininkas, kolekcininkas. Jau 1810–1811 m. jis ieškojo rūmams pirkėjo. Netrukus rūmai atiteko valstybės tarėjui Vaitiekui Puslovskiui. 1834 m. čia įsikūrė Medicinos-chirurgijos akademija, o 1841 m. – Vilniaus švietimo apygardos kanceliarija. Dalis rūmų buvo perstatyta, erdvios salės pertvertos, įrengti butai.

1919 m. Chodkevičių rūmai atiduoti atkurtam Vilniaus universitetui. Karo ir pokario metais čia gyveno universiteto profesoriai (Povilas Pakarklis, Vosylius Sezemanas, Jonas Vabalas-Gudaitis, Vladas Jurgutis, Ignas Jonynas, Antanas Žvironas ir keletas kitų).

Nuo 1994 m. Chodkevičių rūmų vakarų korpuse veikia Vilniaus paveikslų galerija. Kituose korpusuose įsikūrusi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus administracija, biblioteka, archyvas, dailės kūrinių saugyklos.

Nuolatinė ekspozicija

Sistemingai ir nuosekliai dailininkai Lietuvoje pradėti rengti gana vėlai, tik XVIII–XIX a. sandūroje. Šis procesas tiesiogiai siejamas su 1797 m. Vilniaus universitete įsteigta Piešimo ir tapybos katedra. Ilgainiui kartu su Skulptūros, Grafikos, Architektūros katedromis ši menininkų kalvė imta vadinti tiesiog Vilniaus meno mokykla. Pirmasis Piešimo ir tapybos katedros vadovas ir profesorius buvo ilgus metus Italijoje praleidęs, profesionaliosios dailės pradininku Lietuvoje laikomas Pranciškus Smuglevičius (1745‒1807). Drauge su adjunktu Jonu Rustemu (1762‒1835) jis išugdė ne vieną žymų kūrėją, puoselėjusį ir tęsusį Vilniaus meno mokyklos tradicijas net tada, kai 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą studijuoti dailės jame jau nebebuvo galimybės.

Daugiau apie ekspoziciją