Arūnas Gelūnas – menininkas, filosofas, kuratorius ir kultūros diplomatas, nuo 2019 m. einantis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus pareigas. Profesinė jo veikla apima muziejininkystės vadybą, akademinius tyrimus, meninę kūrybą, kultūros politiką ir tarptautinę diplomatiją.
A. Gelūnas studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje, japonų tapybą ir kaligrafiją – Tokijo menų universitete, kuriame vėliau vykdė mokslinius tyrimus. Jo mokslinių Japonijos meno tyrimų rezultatai paskelbti įvairiuose leidiniuose, tarp jų – studijoje „Kurti meną japonišku būdu: nihonga kaip procesas ir simbolinis veiksmas“ (Making Art in the Japanese Way: Nihonga as Process and Symbolic Action), publikuotoje straipsnių rinkinyje Making Japanese Heritage („Routledge“, 2009). 2001 m. Vytauto Didžiojo universitete jis įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį (filosofijos sritis).
1997–2010 m. A. Gelūnas Vilniaus dailės akademijoje ir Umeo menų akademijoje Švedijoje dėstė grafiką, tapybą tušu, meno teoriją ir meno filosofiją. Vilniaus universitete taip pat skaitė Japonijos meno istorijos kursą. 2004–2010 m. ėjo Vilniaus dailės akademijos studijų prorektoriaus pareigas. 2010–2012 m. buvo Lietuvos Respublikos kultūros ministras, 2012–2016 m. – Lietuvos nuolatinis atstovas ir ambasadorius prie UNESCO, 2016–2019 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. 2013 m. Aalto universitetas Suomijoje jam suteikė garbės daktaro vardą.
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, vadovaujamas A. Gelūno, reikšmingai papildė savo rinkinius, sustiprino mokslinių tyrimų ir leidybos veiklą, tapo matomesnis tarptautinėje erdvėje. Muziejaus rinkinius papildė svarbūs su filosofo Alphonso Lingio, menininkų Nijolės Šivickas de Mockus, Prano Gailiaus kūryba ir veikla susiję meno kūrinių ir dokumentinės medžiagos rinkiniai. Iš Niujorko į Vilnių buvo atgabentas Jono Meko – kino kūrėjo, poeto ir vienos ryškiausių tarptautinio avangardinio kino asmenybių – archyvas. Jo palikimui saugoti, tyrinėti ir aktualinti muziejuje įsteigtas specializuotas tyrimų centras.
A. Gelūnas inicijavo ir plėtojo reikšmingą tarptautinį bendradarbiavimą su tokiomis institucijomis kaip Nimo šiuolaikinio meno muziejus „Carré d’Art“, Pompidou nacionalinis meno ir kultūros centras, Judaizmo meno ir istorijos muziejus Paryžiuje ir „Tate“, taip pat su Marco Chagallo šeimos atstovais. Šios partnerystės sudarė sąlygas rengti svarbias parodas, skolinti meno kūrinius, vykdyti mokslinius mainus ir įgyvendinti leidybos projektus. Muziejaus bendradarbiavimas su „Tate“ ypač svarbus tarptautiniu mastu pristatant ir moksliškai tyrinėjant lietuvių ir amerikiečių menininkės Aleksandros Kasubos kūrybą.
Tarp A. Gelūno kuruotų projektų – Radvilų rūmų dailės muziejuje surengta paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ (2020) ir Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje pristatyta paroda „Gražuolės, pamėklės ir samurajai: Japonijos popkultūros tradicija – nuo Edo laikotarpio ukijo-ė iki XX–XXI a. mangos, animės ir sūpā furatto“ (2024). Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, jis inicijavo ir kuravo parodų ciklą, kuriame buvo pristatyti kūriniai iš daugiau kaip 1200 Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus evakuotų meno vertybių, priklausančių Kyjivo, Odesos ir Lvivо muziejams. Viena šio ciklo parodų – „Nuostabieji karo pabėgėliai: XVI–XVIII a. Vakarų Europos tapybos šedevrai iš Boryso Voznyckio Lvivo nacionalinės dailės galerijos rinkinių“.
2023 m. A. Gelūnas sumanė „Vieno šedevro kambarį“ – unikalų parodos formatą, skirtą lėtam, individualiam meno kūrinio patyrimui, kūrinį pristatant kruopščiai parengtame istoriniame ir meniniame kontekste. Pirmojoje ekspozicijoje specialiai sukurtoje kontempliatyvioje multimedijų erdvėje buvo pristatyti Franso Halso paveikslai.
2024 m. A. Gelūnas buvo Lietuvos paviljono 60-ojoje Venecijos bienalėje komisaras. Jis yra paskelbęs mokslinių straipsnių, vertimų ir esė, sudaręs ir redagavęs filosofijos, kultūros studijų, meno teorijos, meninio ugdymo ir meno istorijos leidinių. Tarp publikacijų – Art Studies: Between Method and Fancy (Vilniaus dailės akademija, 2006), Draugų muziejus: Vladimiro Tarasovo kolekcija Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (2020), Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji (2022) ir Gražuolės, pamėklės ir samurajai: Japonijos popkultūros tradicija – nuo Edo laikotarpio ukijo-ė iki XX–XXI a. mangos, animės ir sūpā furatto (2024). A. Gelūnas taip pat pakvietė Alphonso Lingį parengti esė apie meną ir estetiką rinkinį. Knygą Alphonso Lingis. Art Beginning Again Lietuvos nacionalinis dailės muziejus išleido 2025 m., jau po filosofo mirties.
A. Gelūno mokslinių interesų sritys apima XX a. antrosios pusės–XXI a. Lietuvos ir Vakarų meną, klasikinį ir šiuolaikinį Japonijos meną, meninę raišką totalitarinių režimų sąlygomis, kultūros diplomatiją ir šiuolaikinę muziejininkystę.
Už indėlį plėtojant Lietuvos ir Japonijos kultūros ir meno ryšius Japonijos vyriausybė 2020 m. A. Gelūną apdovanojo Tekančios saulės ordinu su aukso ir sidabro žvaigžde. 2023 m. jis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. 2025 m. Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio įsakymu A. Gelūnui suteiktas III laipsnio ordinas „Už nuopelnus“. Už indėlį į Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinį bendradarbiavimą 2026 m. A. Gelūnui įteiktas Prancūzijos nacionalinio Garbės legiono ordino Riterio kryžius.
