Paslaugos
P. Gudyno restauravimo centras teikia kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo (ekspertavimo), konservavimo ir restauravimo paslaugas.
Paslaugos teikiamos vadovaujantis horizontaliąja prioritetų tvarka – teikiant pirmenybę labiausiai pažeistiems (blogiausios būklės) objektams, ir vertikaliąja prioritetų tvarka (nuo aukščiausio iki žemiausio prioriteto):
1. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių eksponatams;
2. Kitų nacionalinių, respublikinių ir savivaldybių muziejų rinkinių vertybėms;
3. Valstybės ir viešųjų įstaigų kilnojamosioms kultūros vertybėms;
4. Kitų juridinių ir fizinių asmenų valdomoms privačioms kilnojamosioms kultūros vertybėms.
Paslaugų teikimo įkainiai ir sąlygos yra nustatyti ir patvirtinti atskirais LNDM generalinio direktoriaus įsakymais ir skelbiami internetinėje svetainėje.
Istorija ir veikla
Prano Gudyno restauravimo centro įkūrimo pradžia galima laikyti 1946-uosius, kai prie tuomečio Vilniaus valstybinio dailės muziejaus buvo įsteigtos dirbtuvės tapybos kūriniams restauruoti. Šios Lietuvoje pirmosios tapybos restauravimo dirbtuvės vėliau peraugo į restauravimo centrą, kuriam 1979 m. buvo suteiktas pirmojo profesionalaus tapybos restauratoriaus Prano Gudyno (1919–1979) vardas. Restauravimo centre veikia 3 skyriai: Vaizduojamosios dailės (molbertinės tapybos, polichrominių medinių skulptūrų, meno kūrinių ant popieriaus dirbtuvės), Taikomosios dailės (metalo, keramikos, tekstilės, auksuotės, meninių baldų, archeologinių radinių dirbtuvės) ir Mokslinių tyrimų. Mokslinių tyrimų skyriuje atliekami sudėtingi kompleksiniai restauruojamų objektų technologiniai tyrimai, restauravimo medžiagų ir metodų analizė, tobulinamos įprastos ir kuriamos naujos konservavimo ir restauravimo technologijos.
Restauravimo centre dirba daugiau nei 60 aukštos kvalifikacijos įvairių specializacijų restauratorių ir tyrėjų, stažuojasi Lietuvos ir užsienio muziejų bei bibliotekų restauratoriai, praktiką atlieka restauravimo specialybių studentai iš Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų.
Šiandien Prano Gudyno restauravimo centre atliekami aukščiausio sudėtingumo ir kokybės kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo ir restauravimo darbai, dėl kurių įstaiga tapo ne tik nacionalinio lygio kompetencijų centru, bet ir viena žinomiausių tokio pobūdžio institucijų Europoje. Restauravimo centre ištyrinėta, konservuota ir restauruota tūkstančiai nacionaliniu ir tarptautiniu mastu vertingų kūrinių iš Lietuvos ir užsienio muziejų, įgyvendinta daugybė nacionalinių ir tarptautinių projektų muziejinių vertybių restauravimo srityje. Restauravimo centre kvalifikaciją kelti siekia ne tik Lietuvos, bet ir užsienio restauravimo specialistai, vien per pastaruosius penkerius metus čia stažavosi restauratoriai iš Latvijos, Ukrainos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Taivano. Restauravimo centro specialistai publikuoja savo darbus mokslo ir meno leidiniuose, dalijasi patirtimi nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose. Dėl plataus tarptautinio bendradarbiavimo Lietuvos muziejinių vertybių restauravimo mokyklos principai yra itin aukštai vertinami, žinia apie juos plačiai sklinda. Šiandien Lietuvoje nėra muziejaus, kuris nesinaudotų restauravimo centro paslaugomis. Per pastaruosius dešimtmečius restauruota nemažai Lietuvos dailės palikimo – Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) ir Konstantino Villanio (1751–1824) didieji paveikslai, puošiantys Vilniaus arkikatedros interjerą, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Palangos, Tytuvėnų, Krekenavos bažnyčių didžiųjų altorių paveikslai, Skarulių Šv. Onos bažnyčios interjero skulptūros, Sokalio Švč. Dievo Motinos paveikslas.
Atskiras restauravimo baras – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai, dabar eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Ne mažesnio profesionalumo reikėjo restauruojant XVII a. japonų grafiką, svarbius Lietuvos dokumentus, rašytus ant pergamento karalių ir kunigaikščių raštinėse.
Restauruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerams skirti unikalūs gobelenai, baldai, indai, paveikslai ir meno kūriniai ant popieriaus.
Restauravimo centro specialistai publikuoja savo darbus mokslo ir meno leidiniuose, dalyvauja nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose, vykdo tarptautinius restauravimo projektus.
Apie Praną Gudyną
Pranas Gudynas (1919–1979) 1937 m. pradėjo studijuoti Kauno meno mokykloje, studijas tęsė Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Vienožinskio studijoje ir jas baigė 1946 m. 1942–1943 m. dirbo Dailės muziejuje konservatoriumi. Siekdamas gilinti restauravimo žinias jis 1948–1950 m. stažavosi Centrinėse dailės kūrinių restauravimo dirbtuvėse Maskvoje, kur įgijo dailininko restauratoriaus kvalifikaciją.
1946 m. įsteigus LSSR dailės muziejaus restauravimo dirbtuves (nuo 1979 m. P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centras), jose dirbo; nuo 1950 m. buvo šių dirbtuvių vedėjas ir LSSR dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas, 1953–1979 m. – muziejaus direktorius.
P. Gudynas buvo muziejininkas, dailininkas, restauratorius ir dailėtyrininkas. Dirbdamas restauratoriumi jis atkūrė apie 200 tapybos kūrinių. Kaip dailėtyrininkas parengė monografijas „Petras Kalpokas“ (su Rimtu Kalpoku; 1956), „Petras Kalenda“ (1956), „Vladas Eidukevičius, 1891–1941“ (1963) ir kt. leidinius, paskelbė straipsnių dailės, muziejininkystės ir kultūros paveldo apsaugos temomis.
P. Gudyno iniciatyva buvo įsteigti keli svarbūs Lietuvos dailės muziejaus padaliniai: Vilniaus paveikslų galerija (1956; 1989 iš Arkikatedros perkelta į Chodkevičių rūmus), Palangos gintaro muziejus (1963), Teatro ir muzikos skyrius (1964; nuo 1992 – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus), Dailės parodų rūmai (1967; nuo 1992 – Šiuolaikinio meno centras), Klaipėdos paveikslų galerija (1970).
