Migruodama tarp dokumentikos ir įsivaizduojamybės, Škarnulytė kuria filmus ir instaliacijas, kuriose tyrinėja „giliojo laiko“ dimensijas ir nematomas – geologines bei ekologines, mitines bei politines – struktūras. Pavirtusi undine, menininkė nardo tarp žemės ir jūros, atsekdama žmogaus arogancijos pėdsakus ir užčiuopdama įvairialypes to, kas nežmogiška, dimensijas. Lietuvoje niekada nerodytame kūrinyje „Æqualia 2023“ Emilija transformuojasi į amfibinę būtybę ir, apsupta rožinių upės delfinų, nardo Rio Solimões ir Rio Negro santakoje Amazonės baseine. Vienoje paslaptingiausių planetos vietų skrosdama juodojo ir baltojo vandens susliejimą, ji tarsi iškelia klausimą, kaip įmanoma išlikti ties riba.
Ties riba įsikuria ir specifinė medūzų rūšis, kurių tyrimams paskutiniais metais nemažai laiko skyrė Sabolius. Karibų jūros baseine aptinkama Tripedalia cystophora plūduriuoja ten, kur jūros vanduo susitinka su gėlo vandens telkiniais. Šių kubodmedūzų ekosisteminė terpė yra slenkstis, kuriame mangrovinų pelkynai įsilieja į okeaną. Negana to, beveik perregimos būtybės turi 24 akis, pasižyminčias įvairialypėmis ir ne iki galo ištirtomis funkcijomis. Apmąstydamas medūzų klaidas ir kūrybą, Kristupas Sabolius siūlo jas interpretuoti kaip tranzitinės – išnyrančios ir įsivaizduojančios – sąmonės versijas.
Renginys yra Emilijos Škarnulytės parodos „Švytintys kambariai“ dalis.
Architektas Linas Lapinskas
Architektas koordinatorius Aleksandras Kavaliauskas
Grafikos dizaineris Vytautas Volbekas
Garso režisierius Jokūbas Čižikas
Koordinatorė Viltė Visockaitė
Organizatorius Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Partneriai: Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas, Berlyno technikos universitetas
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjas UAB „Ramirent“
Informacinis rėmėjas „JCDecaux“