Dailininko kelią pasirinkusių jaunų žmonių likimai susikirto 1930 m. Vilniuje – anuomet viename svarbiausių Antrosios Lenkijos Respublikos kultūrinių centrų. Tuomet jie pradėjo studijuoti Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. Studijų metu išbandę įvairias dailės sritis, abu menininkai saviraiškai pasirinko tapybos ir grafikos priemones.
Aldonos ir ypač Walenty kūrybai didelį poveikį padarė jų įsitraukimas į paminklosaugą, kuri tuo metu išgyveno „aukso amžių“. 1940 m. Walenty dalyvavo restauruojant Kauno pilį, atliko įvairius kitus paminklosaugos įstaigų užsakymus, tačiau reikšmingiausias buvo jo ir Aldonos dalyvavimas Trakų Salos pilies konservavimo ir restauravimo darbuose. Nuo 1935 m. vasaros atostogų metu jie valė pilies griuvėsius, rūšiavo radinius, klijavo jų šukes, fiksavo kasinėjimų eigą.
Po nelengvų darbų menininkai aktyviai mėgavosi vasaros Trakuose malonumais, ypač daug laiko praleisdavo buriuodami. Studijų ir kūrybos bendrakeleiviai, nusprendę sukurti šeimą, Trakus pasirinko savo gražiausiam asmeniniam laikui – po Vilniuje įvykusių vestuvių 1937 m. birželį jie dvi savaites praleido Trakų idilėje. Dienoraštyje, kurį Walenty rašė nuo vaikystės, gausu čia patirtų įspūdžių. Kasdienybės akimirkas, kraštovaizdžius dailininkai mėgo fiksuoti fotoaparatu bei visada po ranka buvusiomis priemonėmis eskizams, plenerinei tapybai.
Žavintis ypatinga Trakų gamta ir istorija, gimė pirmieji didžiausio ir svarbiausio Walenty gyvenimo darbo – vario raižinių ciklo „Trakai“, kurį graviravo 1941–1944 m., eskizai. 32 graviūros, skirtos piliai ir jos apylinkėms, stebina rakursų įvairove, kurią galėjo užfiksuoti tik čia dirbęs žmogus.
Daugiau informacijos: https://trakaimuziejus.lt/parodos/paroda-linijos-ir-zodziai-walenty-romanowicziaus-ir-aldonos-nebelskos-romanowicz-kuryba/
