7-ajame dešimtmetyje amerikiečių fotografijoje išryškėjo nauja – socialinio peizažo (angl. social landscape) – kryptis. Pradėti stebėti ir reflektuoti įprasti kasdienybės reiškiniai, akcentuota individualaus ir subjektyvaus požiūrio (o ne bendražmogiškų vertybių kaip iki tol) raiška dokumentinėje fotografijoje. Kasdienybės temas per aplinkos (saulėtos jūros pakrantės, kur, regis, visada tvyro gera nuotaika ir gyvastingumas) ir stebimų subjektų (vyresnio amžiaus Majami Bičo gyventojų) priešpriešą nagrinėja ir A. Sweetas. Rodos, daugumos menininko darbų herojai kaip ir mes kaunasi jau iš anksto pralaimėtoje kovoje, siekdami sustabdyti (ar bent jau sulėtinti) bėgantį laiką, maskuodami senėjimo ženklus arba, priešingai, stengdamiesi (nors ir apgaulingai) įgauti prieš jį pranašumą su pasimėgavimu užsidegdami cigaretę. 1977–1982 m. kartu su draugu ir kolega Gary Monroe (g. 1951) kurtoje serijoje „Majami Bičo fotografinis projektas“ (angl. The Miami Beach Photographic Project) A. Sweetas savo aplinką interpretuoja neatsiribodamas nuo fiksuojamų herojų ir per jų kasdienybę primindamas apie tokius visa apimančius jausmus kaip siekį priklausyti bendruomenei ar būti reikalingam.
Unikalų A. Sweeto santykį su aplinka atskleidžia ir raiškai pasitelkta spalvotoji fotografija. Williamo Egglestono ar Stepheno Shore՚o kūrybos populiarėjimo laikotarpiu amerikiečių fotografijos meno lauke įtvirtinta ir spalvotoji dokumentalizmo fotografija. Spalvos naudojimas sutapatina fotografijas su realiu pasauliu, žiūrovui pateikiant tos akimirkos atplaišą, ir dar labiau suartina su kasdieniu vaizdu. A. Sweetas spalvą naudoja siekdamas pabrėžti kadre atsidūrusių objektų – boulingo aikštelės paplūdimyje, kabanos interjero ar suaugusiesiems skirtų filmų afišų – perteikiamus įprastus kultūrinius ženklus. Šie kasdienybės fragmentai kelia nerimo ir vienatvės jausmą, dažnai pasiklystantį tarp saulės nutviekstos pakrantės ir linksmų ar net komiškų situacijų.
A. Sweeto darbuose galima matyti ir gilesnius socialinės kaitos aspektus. Nuo 4-ojo dešimtmečio, kada Majami Bičo gyventojai, tarp jų – žydai, buvo diskriminuojami rasiniu ar religiniu pagrindu, iki A. Sweeto serijos kūrimo pradžios 8-ajame dešimtmetyje, kai didžiąją miesto populiaciją sudarė žydų kilmės gyventojai, miestas sparčiai keitėsi. Tai atsiskleidžia ir eksponuojamose fotografijose. Dėl nuostabaus oro ir gerėjančių sąlygų čia persikėlė daugelis Holokaustą išgyvenusių žydų iš rytinės Europos srities, dalis jų – iš Lietuvos. Tad nenuostabu, jog A. Sweeto užfiksuotuose vaizduose matomos į amerikietišką kasdienybę persismelkusios žydiškos tradicijos – taip perteikiamas ne tik besikeičiančio miesto vaizdas, bet ir dviejų skirtingų kultūrų simbiozė. Vadinamajame Amerikos štetle (Shtetl) – Rytų Europos žydų miestelyje – matomi ir modernizmo architektūros paveldo objektai. Fotografijų serijos kūrimo laikotarpiu art deco stiliaus namus norėta nugriauti ir pastatyti naujus pastatus, siekiant Majami Bičą padaryti šiuolaikiškesnį.
Viena pagrindinių šį kultūrinį paveldą išsaugojusių ir restauravusių grupių buvo naujai Floridos pakrantėje besiformuojanti LGBTQ+1 bendruomenė. 8-ajame dešimtmetyje aktyviai pradėję kraustytis į Majami Bičą, jos atstovai perpirko suniokotą art deco paveldą ir sutvarkę atidarė viešbučių, barų ir kitų įstaigų, kurios stipriai prisidėjo prie miesto ekonomikos augimo. A. Sweeto fotografijos perteikia vienus pirmųjų Majami Biče vykusių renginių, skirtų LGBTQ+ žmonėms. Fiksuodamas drag shows (jie, manoma, ir prasidėjo Majami Biče), jis pabrėžė svarų bendruomenės indėlį į visokeriopą miesto augimą ir populiarėjimą.
1982 m. tragiškai mirusio autoriaus kūryba – odė jo mylimam miestui ir žmonėms. Išryškindamas priešpriešas menininkas kelia vyraujančiam sociumui ir atskiroms bendruomenėms iškylančius klausimus, susijusius su mūsų skirtingomis pasaulėžiūromis, nerimu, o gal net ir baime. Fotografijose regimi ramybę šioje niekada nesibaigiančioje vasaroje radę asmenys leidžia tikėti, jog, nepaisant amžiaus, tautybės, saviidentifikacijos, politinių pažiūrų, sukauptos patirties ir traumų, tam tikroje laiko ir vietos ašies atkarpoje galima tiesiog nepaisyti visų primestų stereotipų ir mokytis gyventi sau.
Žvelgiant į parodoje eksponuojamas fotografijas taip ir norisi klausti, kiek dar liko vasaros? Gali būti, kad ji taip ir neprasidėjo, o gal, kaip dažniausiai būna, pralėkė vos spėjus mirktelti, palikusi neryškų paraudimą ant pečių. Laikas dalinamas ne po lygiai, bet praėję metai moko, jog tik pats gali ieškoti vasaros, o jei aptiksi bent menką jos užuomazgą – šiltą lietų, užliejantį gatves iš žolės lopinėlių ištekėjusia gaivos esencija, – kartais iš tamsiausių keterų, juodžiausių kampų žybtels šviesos trupinėliai, ir rasi save pamiršusį laiką, dėkingą, kad esi ten, kur esi.
Kuratorė Ugnė Marija Gausmanė
Architektė Sigita Simona Paplauskaitė
Grafikos dizainerė Jonė Miškinytė
Koordinatoriai Tomas Daukša, Skaistė Marčienė, Aurelija Malinauskaitė
Konsultantas Edwardas Johnas Christinas
Mokslinė konsultantė Margarita Matulytė
Vaizdus parengė Vaidotas Aukštaitis
Parodoje eksponuojamos 1977–1982 m. A. Sweeto sukurtos fotografijos, kurioms autorius nesuteikė pavadinimų.
Analoginė fotografija, giclée atspaudai
Andy Sweeto archyvą skaitmenino:
Stan Hughes (2010–2017, skenavimas, spalvų korekcijos)
Randy Mitchell (Darkroom & Digital) (nuo 2018, skenavimas, spalvų korekcijos)
Sophie Gill (2020–2022, skenavimas)
Fotografijos skenuotos iš bandomųjų ir kontaktinių atspaudų
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus dėkoja Andy Sweeto šeimai už muziejui padovanotą fotografo kūrybos kolekciją.
1Nors aptariamuoju laikotarpiu vartotas LGBT terminas (maždaug iki 8 deš.), siekiant atliepti šiuolaikinį nenormatyvinį lytiškumo diskursą, šioje parodoje pasirinktas populiarus platesnių tapatybės formų žymėjimas – LGBTQ+.
