Liaudies meno rinkinys

Liaudies meno fototekoje saugomos XX a. I pusės Adomo Varno, Igno Končiaus ir keleto kitų autorių fotografijos bei vertinga originali 1949–1986 metų muziejaus ekspedicijų foto medžiaga. Tai Antano Šeduikio, Stasio Vaitkaus, Kazio Černiaus, Antano Lukšėno ir keleto kitų muziejaus fotografų darbai. Ekspedicijų metu buvo fiksuojami peizažai, kurie dabar jau gerokai pasikeitę, kulto pastatai, kapinaitės, mažosios architektūros paminklai, sodybos ar atskiri pastatai. Labai įdomūs kaimo žmonių portretai, kuriuose atsispindi išmintis bei išgyventas laikmetis. Vaizduose matyti įvairių buities rakandų bei ūkio padargų, užfiksuoti ir kai kurie darbo procesai.  

Gausiausią Liaudies meno fototekos rinkinį (apie 15 000 negatyvų ir panašiai tiek pat pozityvų) sudaro ekspedicijų liaudies menui rinkti foto medžiaga. Ekspedicijos buvo vykdomos tuo metu, kai dalinai dar buvo galimybių užfiksuoti senojo Lietuvos kaimo gyvenimą. Vykstant melioracijai, keliantis iš vienkiemių į gyvenvietes, daug kas buvo sunaikinta. Todėl ekspedicijų, ypač vykusių pirmaisiais pokariniais dešimtmečiais, medžiaga yra itin vertinga. 

Liaudies meno fototekoje saugomi dailininko Adomo Varno (1879-1979) ir fiziko Igno Končiaus (1886-1975) fotografijų rinkiniai. Jie XX a. I p. vieni pirmųjų pradėjo nuosekliau fotografuoti kryžius ir koplytėles.  

A. Varno rinkinyje, kurį sudaro 2000 vnt. nuotraukų, daugiausia kryžių ir koplytėlių užfiksuota iš Aukštaitijos ir Žemaitijos, mažiau jų yra iš Dzūkijos. 

1932-1940 m. Ig. Končius, fotografuodamas pakelės kryžius ir koplytėles, spėjo apvažiuoti beveik visą Žemaitiją. LNDM Liaudies meno fototekoje saugomame per 4000 vnt. rinkinyje yra ne tik kryžių nuotraukų, bet ir kitos tematikos fotografijų. Šio mokslininko interesų laukas buvo labai platus. Jis nenuilsdamas ragino rinkti ir fiksuoti įvairią etnografinę medžiagą. Jo fotografijų rinkinyje nemažai tarpukario Lietuvos kaimų, sodybų, pastatų vaizdų. Užfiksuoti ir vietiniai gyventojai bei jų buitis. 

Fotografas Mečislovas Sakalauskas (1928-2023), dirbdamas Paminklų restauravimo ir konservavimo institute, šios įstaigos organizuotose ekspedicijose užfiksavo įvairių Lietuvos vietovių architektūrą, kryžius, koplytėles, skulptūras, paveikslus. Taip sukaupė įspūdingą kiekį nuotraukų, kurių nedidelė dalis pateko ir į LNDM Liaudies meno fototeką (virš 1500 vnt.). 

Iliustracija: Berniukas ir piesta. Pjaulės (Piaulių) k., Labardžių apyl., Rietavo r. Stasio Vaitkaus fotografija, 1956 m. Fotojuosta, negatyvas, 3,6x2,4 cm. Fragmentas

Liaudies taikomosios dailės rinkinyje saugoma arti 3700 objektų. Tai baldai, moterų ir vyrų darbo įrankiai, smulkūs medžio drožiniai, virtuvės daiktai ir buities rakandai, langų apdaila, pinti, metalo dirbiniai, keramika. Prie jų šliejasi šiaudiniai sodai, Vilniaus krašto verbos, pintos iš džiovintų lauko ir darželio gėlių bei dekoratyvinių lėlių kolekcija. Rinkinyje sukaupta XVIII-XX a. pradžios baldų: skrynių, spintų, spintelių, indaujų, kėdžių, rankšluostinių, stalų, lovų, lopšių ir kitokių baldų kolekcija. Puošniausios yra ištapytos kraičių skrynios, spintos, indaujos, kurių puošyboje panaudoti ne tik archaiškų ornamentų fragmentai, bet atsispindi ir klasikiniai architektūros bei dailės stiliai. Formos bei dekoro ypatumais stebina rankšluostinių įvairovė. Mediniai daiktai, naudoti XVIII a. pab. - XX a pradžioje kaimo žmogaus buityje, buvo ne tik patogūs, bet ir gražūs, nes dekoratyvinė pusė buvo nemažiau svarbi už praktinę. Iš smulkiųjų medžio dirbinių įdomiausią dalį sudaro moterų darbo įrankiai, susiję su verpimu, audimu, skalbimu ir kitais darbais. Tai verpstės, prieverpstės, ratukai nytims pakelti, šaudyklės, sprąsčiai, kultuvės, kočėlai. Jie pagražinti kiaurapjūviais, kontūriniais ir reljefiniais geometriniais ornamentais, rečiau scheminiais augalijos motyvais. Šie įrankiai dažniausiai buvo dovanojami motinai, seseriai, mylimajai kaip meilės ir pagarbos ženklas. Todėl raštuose plastikos kalba tarsi užkoduoti palinkėjimai, kartais įrėžiami inicialai ar ženklai. Archajiškomis formomis išsiskiria verpstės. Jų galvos išorinė dalis ir kotas puošti išpjaustinėtomis kontūrinėmis įraižomis, trikampėliais, giluminiais segmentinių žvaigždučių ornamentais, rečiau augaliniais ar gyvūnijos motyvais. Kai kuriose įrėžti padirbimo metai bei inicialai. Verpsčių daugiausia išliko Aukštaitijoje. Suvalkijoje ir Žemaitijoje anksčiau nei kitose Lietuvos vietovėse atsirado verpimo rateliai. Kuodeliui pririšti skirtos puošnios, įvairių formų prieverpstės. Būdingiausios - dviejų sujungtų apskritimų formos prieverpstės, puoštos kiaurapjūve technika. Jų puošybai, naudojami tie patys motyvai, darniai juos pritaikant prieverpstėlės formai. Prieverpsčių daugiausia išliko vidurio bei šiaurės Žemaitijoje. Panašiais motyvais ir raštais puošiami sprąsčiai, šaudyklės, kultuvės, kočėlai, sukučiai nytims laikyti. Turėti įrankiai yra puikaus liaudiško dizaino pavyzdžiai. Juos brangino, tausojo, jais grožėjosi, ir perduodavo šeimoje iš kartos į kartą. Rinkinyje dar yra kaukių, riešutų spaustukų, lazdų, dekoratyvinių medinių lėkščių, suvenyrinių dėžučių, keletas muzikos instrumentų.  

Rinkinyje yra per 300 vnt įvairių formų ir paskirties pintų gaminių. Daugiausia tai įvairių pavidalų ir dydžių pintinės bei pintinėlės, pintos iš vytelių, plonų pušų šaknelių, lazdynų plėšų, jomis įstrižai perpinant šiaudų pluoštelius. Į dideles pintines kaimiečiai pildavo grūdus, miltus, sudėdavo linus, vilnas, į mažesnes pildavo kruopas, apynius, sėmenis. Mažiausiose pintinėlėse laikydavo dokumentus, įvairias smulkmenas. Dailiausiose, ovalios formos su dangteliais veždavo šventinti Velykinius valgius, margučius.  

Keramikos kolekcijoje - įvairios paskirties žiesti ir lipdyti moliniai dirbiniai. Puošnumu, siluetų, spalvų ir dekoro įvairove išsiskiria ąsočiai, puošniausi jų buvo skiriami vestuvių, krikštynų, vardynų šventiniam stalui. Keramikos kolekcijoje taip pat yra puodynės, buteliai, dubenys, smulkūs indeliai, vazelės, archeologinę keramiką primenantys juodpuodžiai, aguonmalės, iš smulkiųjų dirbinių - moliniai švilpukai ir lipdytos skulptūrėlės. Liaudies taikomosios dailės rinkinys talpina senosios tradicinės kultūros artefaktus ir šiuolaikinės taikomosios liaudies dailės pavyzdžius.

Iliustracija: Rankšluostinė. Jonas Pileckas. XX a. pr.-XX a. vid., Kritiliškės k., Šventežerio vls., Seinų apskr. Medis, drožyba, kiaurapjūvis ir reljefinis pjaustinėjimas, tekinimas, polichrominis dažymas, 40x39x11 cm. Fragmentas

XVIII a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje audimas ir rankdarbiai buvo viena svarbiausių lietuvių moterų kūrybinės veiklos sričių. Daugumą drabužių ir buityje naudotų audinių jos pasigamindavo pačios. Liaudiškosios tekstilės rinkinyje, pradėtame kaupti daugiau nei prieš 80 metų, dabar saugoma per 12 tūkst. šių muziejinių vertybių. Didžioji jų dalis surinkta ekspedicijų metu. Seniausios muziejinės vertybės siekia XVIII a. pabaigą – XIX a. pirmąją pusę.  

Senųjų, XIX–XX a. pirmosios pusės interjero audinių, drabužių ir jų detalių rinkinyje sukaupta daugiau kaip 9000. Gausiausias yra juostų rinkinys. Lietuvoje būta daug ir įvairių technikų juostų – pintų, austinių beraščių, rinktinių, kaišytinių, vytinių. Jos buvo svarbi lietuvių gyvenimo ir papročių dalis – nuo seno juostos buvo ne tik aprangos dalis, bet plačiai naudotos buityje, apeigose ir dovanoms. 

Didelę rinkinio dalį sudaro interjero audiniai. Iš jų spalvingiausios lovatiesės, kurių priskaičiuojama per 800. Įvairiausių raštų rankšluosčių saugoma daugiau nei 1000, pagalvių užvalkalų ir jų audinių – daugiau kaip 650, staltiesių – beveik 300. Nemažai yra pinikų, mezginių, kutelių, kurie naudoti ir interjero audinių, ir drabužių puošybai. 

Liaudies tekstilės rinkinyje taip pat yra tradicinių, daugiausia šventadienių lietuvių valstiečių drabužių: daugiau kaip 300 sijonų ir jų audinių, apie 250 marškinių bei jų detalių ir apie 600 prijuosčių. Vertinga skarų ir skarelių kolekcija, kurioje saugoma per 550 dirbinių, tarp jų – puošnios baltos medvilninės kiauraraščiu siuvinėtos skarelės, senosios skersadryžės ataudų ripsu austos žemaitiškos skaros, vadinamos gūniomis, o dažniausiai vasarą moterų dėvėtų baltų skarų – drobulių yra net arti šimto.  

Audimo tradicijų tyrinėjimui svarbus ir skiaučių rinkinys, sudarytas iš maždaug 1500 vienetų. Atskirą grupę sudaro liturginė liaudiškų audimo ir puošybos tradicijų tekstilė – altorių užtiesalai, patiesalai ir procesijų vėliavos.   

Greta senųjų muziejinių vertybių rinkinyje saugoma daugiau kaip 2000 tautodailininkių austų audinių, drabužių ir rankdarbių. Tarp jų gausu juostų, pirštinių, lovatiesių, rankšluosčių ir daugiau kaip 60 tautinių kostiumų komplektų. Rinkinys nuolat pildomas ir XXI a. tautodailininkių darbais. 

Iliustracija: Drobulė. XVIII a. II p. Dėvėta Balaikų k. Marijampolės r. Lininiai siūlai, pynimas, kombinuotasis audimas, 245x99 cm

Rinkinyje saugomos tradicinės liaudies skulptūros, tapybos, grafikos, mažosios architektūros vertybės, sukurtos XVII–XX a. 1-ojoje pusėje. Senosios liaudies skulptūros kolekcija – viena įspūdingiausių, ją sudaro per 1400 skulptūrų. Būdingiausi skulptūrėlių siužetai – iš Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Juozapo, Šv. Jono Nepomuko, Šv. Jurgio, Šv. Roko ir kitų šventųjų gyvenimo. Be apvaliosios skulptūros yra bareljefų. Darbai atspindi regioninius ypatumus, žymių dievdirbių kūrybos bruožus. Milžiniškus kryžius su bareljefinėmis šventųjų figūromis drožė žymiausias liaudies skulptorius Vincas Svirskis (1835–1916). Šio menininko darbų kolekcija, kurią sudaro 20 kryžių, yra didžiausia tarp Lietuvos muziejų.  

Senosios liaudies tapybos kolekcijoje saugomi daugiau nei 120 pasimokiusių bei savamokslių liaudies dailininkų tapytų paveikslų. Sakralinė liaudies tapyba puošė kapinių koplyčias, bažnyčių altorius, altorėlius, vėliavas, koplytėles, valstiečių būstus. XVII a. 2 pusėje sukurtas Staliorių (Šakių r.) kaimo koplyčios antepedijaus triptikas „Šv. Pranciškus, angelų maitinamas” – vienas reikšmingiausių ankstyvųjų darbų liaudies tapyboje. Prie žymesnių kūrinių priskirtinos daugiafigūrės kompozicijos, vaizduojančios Kryžiaus kelio stotis.  

Unikali ir reikšminga rinkinyje yra liaudies medžio raižinių kolekcija, kurioje saugoma virš 100 raižinių. Liaudies grafikos tradicija susiformavo XIX a., paplito vakarinėje Lietuvos dalyje. Juose vaizduojama Kristaus kančia, Švč. Mergelė Marija, įvairūs šventieji globėjai. Rinkinyje saugomi žymių liaudies raižytojų – Aleksandro Vinkaus, Stepono Kuneikos, Kajetono Grigalausko – lakštai.  

Liaudies vaizduojamosios dailės rinkinyje saugoma didžiausia Lietuvoje šiuolaikinės liaudies skulptūros, tapybos, grafikos ir karpinių kolekcija, kurioje daugiau nei 2000 kūrinių. Daugiausia šiame rinkinyje yra apvaliosios medžio skulptūros, pradėtos kaupti nuo 1956 m. Darbų autoriai – žymūs tautodailininkai: Juozas Laurinkus, Anicetas Puškorius, Stanislovas Riauba, Lionginas Šepka, Ipolitas Užkurnys ir kiti. Primityvia plastika pasižymi liaudies tapytojų Jadvygos Nalivaikienės, Monikos Bičiūnienės, Petronelės Gerlikienės, Karolio Jackaus paveikslai. Ryškiausias šiuolaikinės liaudies grafikos menininkas – Romanas Krasninkevičius, gausi ir vertinga jo medžio raižinių kolekcija. Popieriaus karpinių kolekcija apima 140 darbų, joje ypač reikšmingi Julijos Daniliauskienės, Nijolės Jurėnienės, Albinos Žiupsnytės kūriniai. Šiuolaikinės liaudies tapybos rinkinyje saugomos unikalios Lidos Meškaitytės akvarelinės miniatiūros.

Iliustracija: Petronėlė Gerlikienė. Laivas. 1976 m. Kartonas, tempera, aliejus, 115x175 cm. Fragmentas

LNDM liaudies meno rinkinyje saugoma virš 3300 margučių, dalis jų yra moksliniame pagalbiniame fonde. Pirmieji 36 margučiai mena XX a. pirmąją pusę ir rinkinyje atsidūrė 1947 metais. Jie perimti iš Lietuvos mokslų akademijos Literatūros instituto muziejaus, į kurį pateko iš Lietuvos mokslo draugijos. Seniausias margutis datuotas 1910 m. Kryptingai rinkinys pradėtas formuoti 1964 metais rengiant pavasarines išvykas į kaimus, kuriuose buvo gyva kiaušinių marginimo tradicija. 1964 -2000 metais sukaupta didžioji margučių rinkinio dalis. Margučiai atvežti iš Alytaus, Kėdainių, Marijampolės, Kelmės, Prienų, Jurbarko, Varėnos, Mažeikių, Tauragės, Šakių, Šiaulių, Kauno rajonų. Vėlesniais metais margučius muziejus įsigydavo iš autorių, marginančių juos ne tik Velykoms, bet nuosekliai ir kūrybiškai plėtojančių šią paprotinės tautodailės šaką, kai kurių kūryba pelniusi ir tarptautinį pripažinimą. 

Margučių marginimo tradicija tebėra gyvybinga,iki šiol, todėl rinkinys nuolat pildomas. Šiuo metu jame saugomi 255 autorių margučiai. Kolekcijoje išskiriami atskiri autoriai, turintys individualų braižą, atsiskleidžia margintojų dinastijos ar giminystės ryšiai, įtakų paplitimas ir sklaida. Vienų autorių kūryba pristatyta gausiau, atspindint kūrybinės raidos etapus, technikų, spalvų kombinacijų ir raštų naudojimo įvairovę, su niekuo nepalyginamą savitumą ar nuoseklią tradicijos plėtotę. Kitų pavardės slepia vieną ar kelis margučių vienetus, dalis margučių be autorystės. Paminėtinos didesnės autorinės kolekcijos. 2014 m. rinkinį papildė 260 poeto Marcelijaus Martinaičio skutinėtų margučių, kuriuos dovanojo poeto našlė Gražina Marija Martinaitienė. Garsi kiaurapjūvių margučių autorė Irena Jauniškienė 2022 m. dovanojo 245 margučius. Taip pat yra kitų žinomų margintojų Anastazijos Staniulytės-Liaudanskienės, Onos Puodžiūnienės, Adelijos Mickuvienės, Vandos Giedrytės ir daugybės kitų autorių margučių. Rinkinį, kaip pagalbinė-mokslinė medžiaga, papildo margučiai iš Lenkijos Respublikos Seinų ir Punsko krašto lietuviškų kaimų bei huculiškų margučių kolekcija iš Ukrainos, Ivano-Frankivsko srities.

Margučių rinkinys plačiai atspindi populiariausius tradicinius kiaušinių puošybos būdus: marginimą vašku ir skutinėjimą, dažymą augaliniais arba cheminiais dažais. Marginant karštu vašku yra išrašomi potėpiai – brūkšneliai ir taškai, kuriuos grupuojant kuriami raštai. Skutinėti margučiai pasižymi smulkiais, dažnai ažūriniais raštais iš plonų grakščių linijų. Kartais dekoruojant kiaušinį jungiami vašku išrašyti ir skutinėti raštai. Šiuolaikiniai margintojai mėgsta kiaušinius puošti faktūriniais deginto vaško raštais, kiauraraščiu, naudoja aplikacijas. Būdingiausi raštų ornamentai sudaryti iš stilizuotų saulučių, žvaigždučių, įvairiausių jų variacijų, augalinių ir geometrinių motyvų, žalčiukų, sūkūrėlių ir pan. 

Senieji margučių raštų simboliai prarado archaines prasmes, bet panaudojant liaudies meno raštų ir fantazijos lobyną, kuriami nauji ornamentai. Jie stebina netikėtomis variacijomis, perkuriamais senaisiais ir kuriamais naujais raštais, moderniomis margučio suvokimo galimybėmis, naujoviškais kiaušinio puošybos būdais. Rinkinys atskleidžia lietuviškų margučių savitumą, raštų ornamentinių variantų bei stilistikos gausą, individualaus margintojo braižo unikalumą, tradicijų tąsą ir naujas kūrybines tendencijas. 

Iliustracija: Nežinomas margintojas. Margutis. 1900-1925 m.

Rinkinyje saugomi 4442 piešiniai – brėžiniai. Dauguma jų yra padaryti 1951-1998 mokslinių ekspedicijų liaudies menui rinkti metu Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Punsko apylinkėse, piešti tuometinių Vilniaus dailės instituto studentų, vėliau tapusių žinomais dailininkais.  

Piešiniai–brėžiniai suskirstyti pagal regionus ir liaudies meno rūšis. Juose užfiksuoti pastatai, apylinkių planai, baldai, namų apyvokos daiktai, memorialiniai paminklai, geležies, medžio, keramikos dirbiniai, drabužiai ir audiniai, jų raštai, spalviniai deriniai. Ypač daug kraitinių skrynių piešinių (1189), nemažai liaudies tekstilės pavyzdžių. Šis ekspedicijų medžiagos rinkinys, kuriame daugiausia užfiksuoti XIX a. pab. ir XX a. pr. objektai papildo muziejuje esančius artefaktus.  

1956 ir 1958 m. įgytuose 144 dailininko Kazio Šimonio piešiniuose, sukurtuose 1919 – 1940 m., užfiksuoti XIX a.-XX a. I pusės objektai. Tai antkapiniai paminklai, kryžiai, koplytstulpiai, medžio ir geležies dirbiniai, etnografinė ornamentika. Be memorialinės paskirties objektų yra pastatų apdailos detalių. Dailininkas siekė kuo tiksliau nukopijuoti natūrą, perteikti detalų autentišką vaizdą. Piešiniai atlikti spalvotais pieštukais, tušu, kartais paspalvinti tempera ar akvarele. Rinkdamas ir fiksuodamas liaudies meną 1920 m. vasarą Šimonis lankėsi Kėdainių, Panevėžio, Šiaulių, Utenos, Raseinių apskrityse. 1923 m. keliavo po Biržų, Pasvalio, Kėdainių, Tauragės, Raseinių apskritis. 

Nuo 1954 m. rinkinyje saugomi 1947 m. dailininkės Lidijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės piešti lietuvių tautinių vestuvinių XIX a. II p. drabužių rekonstrukcijų piešiniai pagal doc. dr. Halinos Kairiūkštytės–Jacinienės rekonstrukcijas. 21 piešinyje yra vestuvių personažų iš visų Lietuvos regionų.  

Margučių kolekciją papildo keramikės Giedrės Konstancijos Jasudytės (1935-2008) 1976 m. nukopijuoti 52 margučių iš buvusio Mokslų akademijos Literatūros instituto muziejaus piešiniai.  

Vertingi yra devyni Vilniaus krašto verbų piešiniai, kuriuos 1942 m. piešė Lietuvos dailės istorikas, Vilniaus architektūros tyrinėtojas, muziejininkas ir dailininkas Vladas Drėma (1910 - 1995). 2013 m. rinkinį papildė dailininkės ir mokslininkės Danutės Emilijos Šurkutės-Nitecki (1927-2016) tautinių kostiumų piešiniai, eskizai, piešti 1947-1949 m. Freiburge, Vokietijoje. Rinkinyje saugomi tekstilininkės Reginos Sipavičiūtės 1972 m. sukurti tautinių kostiumų projektai etnografiniam ansambliui „Sadauja“.

Iliustracija: Juozas Adomonis. Kraitinė skrynia. 1956 m. Skiemonių k., Skiemonių ap., Anykščių r. Popierius, mikalentinis popierius, guašas, 20x28,5 cm