Taikomosios dailės rinkinys

Rinkinyje saugomi V a. pr. Kr.–III a. įvairios paskirties ritualiniai ir buitiniai keraminiai indai, jų fragmentai ir aliejinės lempelės. Ankstyviausi iš jų, dekoruoti juodafigūre antikinių indų puošybos technika (juoda molio glazūra tapytos figūros raudoname molio glazūra padengtame fone), priskiriami Atikos (sen. Graikija) keramikos mokyklai. Didžiausią šio rinkinio dalį sudaro raudonfigūriai (raudona molio glazūra tapytos figūros juodame fone) arba tik juoda bei raudona molio glazūra padengti indai, priskiriami įvairioms Pietų Italijos meninėms mokykloms, iš kurių puošnumu išsiskiria garsių Apulijos ir Kampanijos mokyklų IV a.–III a. pr. Kr. keramikos dirbiniai. 

Rinkinyje saugoma per 5 tūkst. saugojimo vienetų. Pagrindą sudaro gausi archeologinės keramikos ir stiklo radinių medžiaga iš Vilniaus senamiesčio archeologinių kasinėjimų bei ekspedicijų po įvairias Lietuvos vietoves (Biržų ir Panemunės pilys, Karužiškių dvaras). Tai XV–XVIII a. Lietuvos amatininkų dirbiniai ir jų fragmentai: įvairūs buitiniai indai, pypkės, architektūrinės paskirties čerpės ir plytos, kokliai puošnioms krosnims, dekoruoti gotikos, renesanso, baroko stiliaus augaliniais, geometriniais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis, herbais.

LNDM baldų rinkinyje saugoma apie 1500 muziejinių vertybių. Didžiausią kolekcijos dalį sudaro XVII–XX a. pasaulietinės paskirties baldų komplektai bei pavieniai baldai: spintos, stalai, krėslai, sekreterai, komodos, veidrodžiai. Į muziejų jie pateko įvairiais keliais: vieni – iš senųjų Vilniuje egzistavusių muziejų ir draugijų rinkinių, nacionalizuotų dvarų, bažnyčių, kiti buvo nupirkti iš gyventojų arba gauti kaip dovanos bei palikimas. Jie pagaminti Lietuvoje vietinių meistrų arba atgabenti iš Europos šalių, Rusijos ar kitų baldų gamintojų dirbtuvių. 

Atvežtiniai baldai, kadaise naudoti Lietuvos didikų rezidencijose, dvarų bei turtingų miestiečių namų interjeruose, atspindi įvairių Europoje vyravusių epochų stilistinius bruožus (renesanso, rokoko, Boulle’io, ampyro, bydermejerio, Thoneto, secesijos, art deco). Nemažą muziejaus baldų rinkinio dalį sudaro XIX a. antros p. paplitusios įvairių istorinių stilių kartotės (neostiliai) ir eklektiški baldai. 

Rinkinyje saugoma ir vieno žinomiausių bei nuosekliausių lietuviškojo baldų stiliaus puoselėtojų Jono Prapuolenio (1900–1980) baldų kolekcija. Ji atspindi autoriaus „tautinio baldų stiliaus“ paieškas atskleidžiant liaudiškos ornamentikos ir vietinės medienos grožį. 

Nuo 2018 m. baldų rinkinys pasipildė šiuolaikinių XX a. antros p.–XXI a. Lietuvos dizainerių (Vytauto Kibildžio, Alberto Krajinsko ir Jūratės Bučmytės, Naurio Kalinausko, Vytauto Puzero, Daliaus Razausko, Juozo Brundzos, Mindaugo Žilionio, Simono Tarvydo, Pauliaus Vitkausko, Marijos Puipaitės, Vytauto Gečo, Vlado Suncovo, Manto Lesausko, Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės, Inesos Malafej ir Arūno Sukarevičiaus, Barboros Adamonytės-Keidūnės, Neringos Dervinytės, Eglės Pilkauskaitės, Indrajos Marcinkevičienės, Evelinos Kudabaitės, „Natyvų“) sukurtais baldų ir dizaino objektų pavyzdžiais. Naujai buvo įvertinti ir pradėti kaupti XX a. 6–9 deš. Vilniuje veikusio Baldų projektavimo-konstravimo biuro architektų-baldų projektuotojų masinei gamybai ar visuomeniniams interjerams sukurtų baldų pavyzdžiai.

Dizaino rinkinys pradėtas formuoti 2015 metais. Per dešimt metų jame sukaupta beveik 5 tūkst. meno vertybių. Pagrindinis tikslas – rinkti ir kaupti vaizdinę bei archyvinę medžiagą apie XX–XXI a. dizaino vystymosi tendencijas Lietuvoje. Rinkinyje atsispindi daiktų, grafinio bei drabužių dizaino šakos, vertingiausi jų objektai, projektai, autoriai bei įmonės, kuriose šie dizaino objektai buvo kuriami.  

Muziejaus dizaino rinkinyje saugomi XX a. Lietuvos dizaino korifėjų Felikso Daukanto ir Juozo Galkaus darbai ir projektai, o įspūdingiausi kūriniai pateko į muziejaus aukso fondą. 

Rinkinyje sukaupta skaidrių kolekcija (3 258 skaidrės) – buvusio Techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto XX a. 7–8 deš. kurtų techninių įrenginių, buities daiktų, informacinės grafikos ženklų pavyzdžių bei projektų vaizdai. 

Vilniaus modelių namų drabužiai ir jų projektai – kita to laikotarpio kolekcija. Tai dailininkų rūbų modeliuotojų – Onos Birutės Vincevičienės, Vytauto Vincevičiaus, Marijos Rinkevičiūtės-Žilevičienės, Stasės Lukšytės-Andriulienės kūrybinis palikimas: drabužių modelių projektai, eskizai ir pavyzdžiai, sukurti Vilniaus modelių namuose, taip pat  liaudies kostiumų projektai XX a. 8–9 deš. vykusioms respublikinėms dainų šventėms. 

Rinkinys papildytas ir daiktų dizaino pavyzdžiais. Tai dizainerio ir architekto Šarūno Šlektavičiaus bei dizainerės Kristinos Pumputytės sukurti objektai, atspindintys XX–XXI a. sankirtos tendencijas. 

Kaupiami ir XXI a. žymių dizainerių – Agnės Kuzmickaitės, Naurio Kalinausko, Agnės Dautartaitės-Krutulės, Igno Survilos, Julijono Urbono darbai. 

Rinkinio muziejinės vertybės skolintos ne vienai parodai Lietuvoje bei užsienyje – Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. 

Gintaro rinkinį sudaro daugiau kaip 30 tūkst. muziejinių vertybių – natūralūs gintaro gabalai, inkliuzai, archeologiniai radiniai ir dirbiniai. Šios vertybės pasakoja Baltijos gintaro istoriją nuo jo susidarymo gamtoje iki panaudojimo mene ir kultūroje šiandien.  

Gamtinę gintaro įvairovę atskleidžia gausi natūralių Baltijos gintaro pavyzdžių kolekcija. Joje galima pamatyti įvairių formų, struktūrų ir spalvų gintarų, o didžiausias muziejuje saugomas gintaro gabalas sveria 3 524 gramus. Baltijos gintarą papildo daugiau kaip 100 kitų fosilinių sakų pavyzdžių iš daugiau nei 30 radimviečių įvairiuose pasaulio žemynuose – tarp jų Meksikos ir Japonijos gintaras, Afrikos bei Naujosios Zelandijos kopalai ir kiti fosiliniai sakai. 

Dar vieną gintaro istorijos sluoksnį atveria 15 tūkst. inkliuzų kolekcija. Gintare išlikę augalų, vabzdžių, voragyvių ir kitų organizmų pėdsakai suteikia žinių apie maždaug prieš 50 milijonų metų egzistavusią gamtinę aplinką ir yra svarbūs moksliniams tyrimams. 

Žmogaus santykį su gintaru atspindi archeologinių radinių kolekcija. Ją sudaro gintaro žaliava, papuošalai ir buities dirbiniai, surinkti žvalgomųjų ir archeologinių tyrimų metu. Šie radiniai apima laikotarpį nuo neolito iki geležies amžiaus pabaigos ir liudija gintaro reikšmę Baltijos regiono kultūroje. Tarp svarbiausių kolekcijos objektų yra ir ekspozicijoje rodomas neolito laikotarpio gintarinių dirbinių rinkinys, rastas habil. dr. Rimutei Rimantienei atliekant archeologinius tyrimus Šventojoje bei žvalgomųjų ekspedicijų metu. Didžiąją Palangos gintaro muziejaus archeologinių dirbinių rinkinio dalį taip pat sudaro atsitiktinė archeologinė medžiaga, surinkta LNDM inicijuotų ekspedicijų po ardomus pajūrio kapinynus metu ir datuojama I–XII amžiais. 

Gintaro panaudojimo tradicijų tęstinumą atskleidžia meninių dirbinių kolekcija. Joje saugomi XVI–XVII a. sakralinio meno pavyzdžiai, XIX a. pabaigos–XX a. pirmos pusės Palangos gintaro dirbtuvių gaminiai bei XX a. antrosios pusės gintaro meistrų ir profesionalių dailininkų kūriniai. Kolekcija leidžia sekti gintaro objektų ir papuošalų dizaino raidą nuo XX a. antrosios pusės iki šių dienų. Ją atspindi Felikso Daukanto, Kazimiero Simanonio, Liucijos Šulgaitės, Birutės Stulgaitės, Sigito Virpilaičio, Irenos ir Felikso Pakutinskų, Alberto Žulkaus, Reginos Andriekutės, Vitos Pukštaitės-Bružės, Eglės Čėjauskaitės-Gintalės, Šarūnės Vaitkutės, Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės ir daugelio kitų vyresniosios bei jaunesniosios kartų menininkų darbai.

Rinkinys apima XVI a.–XX a. pirmos pusės laikotarpį. Vertingiausią jo dalį sudarė Vakarų Europos ir Lietuvos XVI–XIX a. pasaulietinės bei liturginės paskirties tekstilės dirbiniai, Briuselio dirbtuvėse išausti gobelenai.  

Svarbi rinkinio dalis – didžiausia Lietuvoje kontušų, juostų bei liturginių rūbų kolekcija. Neišliko istorinio kostiumo pavyzdžių, tad liturginiams rūbams naudoti Lietuvos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos audyklose išausti audiniai, išsiuvinėti Lietuvos vienuolynuose, yra vienintelė autentiška medžiaga, leidžianti rekonstruoti Lietuvos didikų, turtingų miestelėnų apdarams naudotus audinius. Kartu su istorine tekstile saugomos vertingos ir gana gausios karoliukais siuvinėtų dirbinių bei vėduoklių kolekcijos.  

Dauguma šio rinkinio muziejinių vertybių po restauravimo buvo perduotos Bažnytinio paveldo muziejui ir šiuo metu saugoma jo rinkiniuose.