Pasaulio tautų dailės rinkinys suformuotas iš dr. Genovaitės Kazokienės (1924–2015) Lietuvai kauptų Australijos aborigenų, Okeanijos ir Indonezijos tautų meno kolekcijų, kurias ji rinko kelis dešimtmečius ir 1994–2014 m. dovanojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Šiame rinkinyje saugoma per 1 000 eksponatų. Gausiausia ir vertingiausia – Naujosios Gvinėjos saloje gyvenančių tautų meno kolekcija (257 eksponatai), atspindinti salos genčių dvasinio ir apeiginio gyvenimo atributus. Naujojoje Gvinėjoje šnekama daugiau kaip 700 kalbų, priklausančių Papua ir Austronezijos kalbų grupėms. Toks yra ir kultūrų įvairumas, nulemtas daugiau kaip tūkstantį metų viena po kitos vykusių migracijos bangų iš Pietryčių Azijos. Nepaisant šios neįtikėtinos įvairovės, salos tautų pasaulėžiūra, apeigų tradicijos ir kasdienė gyvensena turėjo bendrus pamatus, persmelktus archajinės mitologijos – protėvių ir mirusiųjų kulto bei magijos. Tuo buvo grindžiamas visas vietinis menas, tikslingai kuriamas gausioms apeigoms. Išskiriami Naujosios Gvinėjos salos kelių regionų meniniai stiliai, kurie gana ryškiai atsispindi rinkinyje.
Daugiau nei 50 eksponatų yra iš Sepiko vidurupio regiono, labiausiai iš visų Okeanijos vietovių pasaulyje išgarsėjusio skulptūrų gausa ir unikalia raiška. Dauguma rinkinyje esančių jatmulų, savosų, abelamų ir kitų šio regiono tautų skulptūrų buvo naudotos apeigose, pavyzdžiui, oratoriaus suolu (teket) vadinama figūra su nugarinėje pusėje išdrožta taburete (rinkinyje yra trys tokie eksponatai iš skirtingų kaimų) stovėjo svarbiausiame kiekvieno jatmulų kaimo pastate – vadinamuosiuose vyrų namuose – tarsi klano altorius; šalimais sustoję klano vyrai diskutuodavo apie kaimo reikalus ir svarbiausias savo mintis pabrėždavo suduodami į taburetę lapų puokšte, o juos kriauklių akimis įdėmiai sekė išdidintų bruožų, ryškiai polichromuoto veido svarbiausias bendruomenės protėvis (wagen), kurio dvasia, oratorių tikėjimu, per debatus įsikūnija skulptūroje ir perteikia jiems savo išmintį. Daugelyje rinkinyje saugomų šio regiono protėvių skulptūrinių atvaizdų realizmas, natūralistiniai intarpai ir kraštutinė stilizacija egzistuoja greta arba net tame pačiame kūrinyje – prie antropomorfinių figūrų jungiami krokodilo, paukščio ar kito toteminio pirmtako įvaizdžiai, akys vaizduojamos kaip cilindrai arba į jas įmontuojamos kriauklės, nosis iki kelių pailginama lenktu paukščio snapu – skiriamuoju Sepiko vidurupio skulptūros akcentu. Šių tautų meistrai naudojosi iš amžių glūdumų atėjusiais įvaizdžiais, simboliais, ornamentų raštais, spalvų deriniais, kuriais iš kartos į kartą perteikiama svarbiausia informacija ir įtvirtinama genties tapatybė, o kūrėjų talentas ir vaizduotė tradiciniams įvaizdžiams įskelia gyvybės kibirkštį: nerami įtampa, dinamiškumas, aistros proveržis, baimę kelianti grėsminga išraiška tiesiog veržiasi iš daugumos Sepiko vidurupio skulptūrų. Dar stipresnį vizualinį poveikį daro įvairiausios šio regiono kaukės – persikūnijimo, gyvųjų pasaulio ir antgamtinių jėgų sąsajos instrumentai, neatsiejami nuo magijos. Kaukės išduoda rūsčioje gamtoje tarp priešiškų kaimynų ir nenuspėjamų dievų bei dvasių gyvenančio žmogaus pasąmonėje slypintį nerimą, baimę, kitus tamsius išgyvenimus. Ant vyrų namų kraigo ir gyvenamųjų trobų aukščiausiose vietose buvo keliama protėvio kaukė iškištu liežuviu, kuris neretai būdavo krokodilo nugaros „pjūklo“ ar erelio snapo pavidalo; šios kaukės (savi) apsauginių kaukių hierarchijoje užima svarbiausią vietą – jose įsikūnijusios galingos ir piktos dvasios saugo kaimą nuo karingų genčių ir veja šalin burtininkų kerus. Be šių, rinkinyje saugoma didžiulė pinta apsauginė kaukė, kabėjusi ant vyrų namų stogo frontono. Sepiko vidurupio tautų apeigoms labai svarbios puošnios šokių kaukės (mwai), kurios įtaisomos kūgiško šokių kostiumo (tumbuan), apipinto šakomis, lapais, žiedais, plunksnomis, viršuje. Kaukės vaizduoja klano protėvius – mitinius brolius ir seseris, bet su jomis šoka vien vyrai. Vyriškų kaukių rinkinyje yra keletas, moteriška, apskrita ir mažesnė, tik viena. Vienintelė rinkinyje yra ir abelamų tautos iš paparčio plaušų pinta ažūrinė kaukė, skirta ne žmogui, o batato šakniavaisiui papuošti. Batatas – pagrindinis abelamų maistinis augalas, auginamas tik vyrų. Per derliaus nuėmimo ceremoniją didžiausius šakniavaisius vyrai sustatydavo prieš dvasių namus ir ant jų uždėdavo pintas antropomorfinių bruožų kaukes, tikėdami, kad į taip išpuoštus batatus įsikūnija protėvių dvasios (nggval). Rinkinyje saugomi ir prie Papua įlankos gyvenančių tautų įspūdingų apeiginių šokių kaukių pavyzdžiai. Tai galingą jūros dvasią vaizduojanti kerevų tautos kanipu kaukė – paukščio galvą pražiotu snapu primenantis šalmas iš palmės žievės tarsi sekiojančiomis, nerimą keliančiomis akimis ir ilgu žolių sruogų „sijonu“, po kuriuo slėpdavosi šokėjas – per iniciacijos apeigas įšventinamas jaunuolis. Ne mažiau paveiki šio regiono šokių kaukė heveke vaizduoja galingos jūros dvasios dukterį. Per naujų dvasių namų (eravo) statybų pabaigtuvių apeigas tokių aukštai iškeltų kaukių vienu metu šokdavo kelios dešimtys. Šios kaukės veido ornamentas primena rinkinyje saugomo žinomiausio Papua įlankos tautų meno objekto – dvasių lentos (gope) – vaizduojamą itin stilizuotų bruožų besišypsančią būtybę. Tokią dvasių lentą su svarbaus šeimos protėvio atvaizdu iniciacijos apeigoms droždavo jaunuolio dėdė ir per apeigas su ja šokdavo prašydamas teikti jaunuoliui ir jo šeimai pagalbą bei apsaugą. Rinkinyje saugoma daugiau kaip dvi dešimtys asmatų rinktinių skulptūrų – neseniai mirusių artimųjų figūrų, protėvių stulpų ir laivų pirmagalių ažūrinių kompozicijų, kitų apeiginių objektų. Iki pat XX a. asmatų gyvenamas regionas neturėjo kontakto su Vakarų pasauliu. Jis išsidėstęs vakarinėje Naujosios Gvinėjos salos dalyje, kuri nuo 1962 m. buvo okupuota Indonezijos. Nuo tada buvo uždraustos vadinamosios „galvų medžioklės“, kurios ilgus amžius buvo asmatų gyvenimo kasdienybė. Natūralios mirties asmatai nepripažino, dėl jos visada kaltino priešus ir kūrė mirusių artimųjų bei klano protėvių skulptūrinius atvaizdus, kurie, jų tikėjimu, įkūnijo to žmogaus dvasią ir buvo giminaičių pažadas atkeršyti už jo mirtį. Vienas įspūdingiausių rinkinyje saugomų asmatų eksponatų – sielų laivas, plukdantis dvasias į mirusiųjų šalį. Bedugnės valties centre kaip vaisingumo simbolis vaizduojamas vėžlys, abipus jo – baltos pavojingų ir galingų gamtos dvasių figūros, kurių kiekviena atspindi ir konkretų neseniai mirusį karį su ochra išryškintais skarifikacijos ženklais. Ši sielų piroga, kaip ir dauguma asmatų skulptūrų, specialiai drožiamų mirusiųjų minėjimo šventėms, po ceremonijos gabenama į džiungles, kad pūdama skverbtųsi į žemę ir antgamtine jėga skatintų sago palmių, pagrindinio asmatų maistinio augalo, derlumą ir klano gerovę.
Į rinkinį įeina ir rytiniame salos smaigalyje bei Trobriando salose gyvenančios masimų tautos meno objektai: itin savitos stilistikos antropomorfinės figūros, iš juodmedžio drožtos mentelės ir indeliai kalkėms, betelio riešutų grūstuvės, krepšeliai, dekoruoti stilingomis reljefinėmis banguoto ornamento kompozicijomis. Apskritai nemaža dalis ne tik Naujosios Gvinėjos, bet ir kitų Melanezijos salų tautų meno egzistavo ant kasdienio naudojimo daiktų – kabinimo kablių, galvos atramų, muzikos instrumentų, ginklų, kurių puikių pavyzdžių esama rinkinyje. Jame saugoma ir itin stilizuoto Polinezijos meno eksponatų iš Naujosios Zelandijos, Tongos, Fidžio, Havajų salų.
Rinkinyje turima per 150 Australijos aborigenų kūrybos įvairovę atspindinčių eksponatų: tapybos paveikslų, memorialinių objektų, muzikos instrumentų, medžioklės ir žvejybos įrankių. Vertingiausia kolekcijos dalis – tapyba ant eukalipto žievės. Tai XX a. dailininkų kūriniai, bet jų veikėjai ir įvykiai yra iš pasaulio sukūrimo mito, europiečių pavadinto „Sapnų laiku“ (Dreaming ir Dreamtime). „Sapnų laikas“ apima neatmenamą praeitį, kai mitiniai protėviai, keliaudami per dar beformę Žemę, aborigenų tikėjimu, sukūrė žmones, gyvūnus ir augalus, upes, kalnus ir visa, kas ten dabar yra; jie įvedė socialinio ir religinio gyvenimo įstatymus, leidžiančius žmonių bendruomenei išlaikyti harmoningą pusiausvyrą su pasauliu. Sukūrimo mitas buvo skrupulingai perduodamas iš kartos į kartą, jo įvykiai atkuriami ritualuose ir reiškiami tūkstančius metų išlaikytais ir ištobulintais simboliais, įvaizdžiais bei jų variacijomis, t. y. tuo, ką mes ir laikome aborigenų menu. Dauguma šių ženklų yra šventi, slapti, visas jų reikšmes žino tik inicijuotieji klano vyrai. Paveikslus ant žievės tapo Arnhemo Žemės, meno atžvilgiu turtingiausio Australijos krašto, dailininkai. Išskiriami keli šio regiono stiliai. Vakarinėje Arnhemo Žemėje tapomi iš šio regiono uolų meno atėję kalnų dvasių dinamiški ir žaismingi Mimi įvaizdžiai – Bilo Marbunkurlos (Bill Murrbbunkurla Namunjdja) „Uolų dvasios medžioklėje“, Raimondo Gamaravu (Raymond Gamarrawu) „Mimi dvasios eina medžioti“. Šio regiono figūrinėse kompozicijose dekoratyvūs gyvūnų įvaizdžiai vaizduojami maždaug prieš 3 000 metų uolų tapyboje atsiradusiu rentgeno stiliumi, parodant stuburą, skrandį ir kitas nematomas kūno dalis. Šitaip nutapyti ir garsios aborigenų dailininkų dinastijos dviejų atstovų – Aleksandro Nganjimiros (Alexander Nganjmirra, 1961–2006) bei Ralfo Nganjimiros (Ralph Nganjmirra, 1959–1996) iš Gunbalanijos (Ouenpelis) bendruomenės puikūs paveikslai „Kengūra“ bei „Barmundi žuvis, goana ir gyvatė“. Laikoma, kad XX a. ši šeima perėmė siužetus ir personažus iš prosenelio Nawakadjo, kuris turbūt tęsė daugybės ankstesnių kartų darbus. Abiejų dailininkų paveiksluose fonas vienspalvis, o gyvūnai dekoruoti kryžminiu brūkšniavimu, perimtu iš kūno tapybos. Rytinėje Arnhemo Žemėje vyrauja abstraktesnės kompozicijos, sukryžiuotomis linijomis dengiamos ne tik gyvūnų figūros, bet ir fonas: Nani Havuj (Nany Hawuy(?) „Sraigių ir austrių telkinys“, nežinomo Arnhemo Žemės dailininko „Du vėžliai“. Kryžmų linijų stiliumi dailininkai sukuria ypatingą efektą – taip perteikiama gyvybinė klano energija ir paveikslas virsta sakraliu objektu. Rinkinyje saugomi Batersto ir Melvilio salose gyvenančių tivių genties aborigenų paminkliniai stulpai (tutini), kuriami pagal tivių pasaulio sukūrimo mitą rengiamai laidotuvių ceremonijai (pukamani). Genties ženklais ištapytais stulpais buvo apstatomas artimojo kapas. Per amžius stulpai turėjo tik religinę paskirtį, o nuo 1980 m. tivių dailininkai juos daro kaip meno kūrinius. Nuo tada kaip meno objektai kuriami ir aborigenų karstai (dupun), kurių nedidelė kolekcija saugoma rinkinyje. Visi jie sukurti Raminginingo bendruomenės dailininkų, nes tik šioje Arnhemo Žemės dalyje gyvenantys aborigenai savo artimuosius laidojo karstuose, padarytuose iš termitų išgraužtų tuščiavidurių medžio kamienų, kurių išorinę pusę ištapydavo klano šventais ženklais ir klano bei mirusiojo totemų įvaizdžiais. Antroje laidojimo apeigų dalyje į karstą sudėdavo raudona ochra nudažytus mirusiojo kaulus, pastatydavo jį ant mirusiojo klanui priklausančios žemės ir palikdavo natūraliai suirti.
Australijos dykumose ir pusdykumėse gyvenusios aborigenų gentys sukūrė savitą meno formą – žemės dekoravimą šventais slaptais simboliais, turinčiais magišką galią ir perteikiančiais žinias apie vandens šaltinius, maisto radimvietes, takus, lemiančius genties išgyvenimą ar pražūtį. Per apeigas šiuos simbolius aborigenai išdėliodavo iš spalvotų akmenėlių ir sutrintų uolienų gabalėlių ant dykumos smėlio, aplink juos šokdavo, o po apeigų išardydavo ar tiesiog palikdavo. Šiuos žemės paveikslus perkelti ant tvirto pagrindo aborigenus paskatino australas dailės mokytojas Geoffas Bardonas (Geoffrey Bardon). Jis paprašė keleto inicijuotų vyrų kolektyviai nutapyti tradicinės jų ikonografijos paveikslą ant Papanijos mokyklos sienų. Prieš imantis darbo vyko ilgos diskusijos: kaip viešai pateikti ženklus ir simbolius, kurie tūkstantmečius laikyti slaptais. 1971 m. grupė Papanijos dailininkų nutapė pirmą viešumoje rodyti skirtą dykumos meno kūrinį, neilgai trukus jų pavyzdžiu pasekė kitų dykumų bendruomenių dailininkai. Jų kūriniai ant drobės bei kartono lakštų padėjo priešinantis nuo XX a. pirmųjų dešimtmečių vykdytai asimiliacijos politikai. Teismuose dėl žemės grąžinimo kraštovaizdį tiksliai vaizduojančius mitologinių temų paveikslus aborigenai pateikdavo kaip neginčijamus genties žemių planus bei žemėlapius. Dar svarbiau buvo tai, kad pasaulyje įsivyraujant abstrakčiajai tapybai dykumos dailininkų taškinės tapybos stilių itin palankiai sutiko užsienio menininkai, kolekcininkai, muziejininkai. Šį stilių plėtojo, puoselėjo daugybė dykumose gyvenusių dailininkų. Kai kurie jų sukūrė savas šio stiliaus atmainas ir tapo pasaulinėmis garsenybėmis. Muziejaus rinkinyje yra labai įdomių, savitų, atmintyje ilgai išliekančių dykumų menininkų paveikslų. Savitą taškinės tapybos stilių atspindi dailininkės Lilly Kelly Napangardi (g. 1948) paveikslas „Pasakojimas“; puikūs taškinio stiliaus pavyzdžiai yra Alis Springso regiono dailininkių Korlyn Viski Manpitjimps (Corleen Whiskey Manpitjimps) paveikslas „Moterys renka akacinius vikšrus“ ir Ami Pultraros paveikslas „Akacinių vikšrų ceremonija“, primenantys pasaulio kūrimo mitų scenas, veikėjus ir jiems skirtas apeigas, kurios, kaip ir menas, tęsia mitinį kūrimo laiką. Kitokie mitai atsispindi Džudi Džigbi Nabanadja (Judy Jigby Nubunady, Ladžmanu bendruomenė) kūrinyje „Žaltys kūrėjas“, taip pat Hols Kriko dailininkų paveiksluose – Eriko Kokso (Erick Cox) „Koraborė“ ir Sendi Koks (Sandy Cox) „Besiblaškančios žuvys išsekusiuose vandens telkiniuose“. Savitu stiliumi mitiniai siužetai nutapyti Ričardo Takso Čiuparulos (Richard Tax Tjupurrula) kūrinyje „Mano namas“, Nensi Taks Napanankos (Nancy Tax Napanangka, 1940–2003) paveiksle „Kompozicija“. Verti dėmesio ir nedideli dykumos menininkų kūriniai, ypač žinant, kad juose tiksliai fiksuojami kraštovaizdžio elementai, keliai, apeigų momentai. Daugelio dykumos paveikslų autorės – moterys, kurios tapyti ėmėsi skatinamos australų ir atsiradusios didžiulės aborigenų meno paklausos, kuri užgriuvo po vyrų dailininkų kūrinių parodų pačioje Australijoje ir užsienyje. Moterys dailininkės kuria tokiomis pat šiuolaikinėmis technologijomis ir medžiagomis kaip vyrai, o savo istorijas taip pat pasakoja abstrakčiais simboliais, viešai neatskleisdamos ženklų reikšmės, kad kūriniuose liktų dvasinės galios ir paslapties.
Pasaulio tautų dailės rinkinyje saugomi 185 eksponatai iš Indonezijos salynų. Indonezija yra didžiausia Pietryčių Azijos šalis, apimanti per 17 000 salų, iš jų 6 000 – gyvenamos, o jose priskaičiuojama apie 150 skirtingų tautų. Paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais, kai dr. Kazokienė rinko Indonezijos meną, šios tautos buvo pasiekusios gana skirtingas kultūrinės ir socialinės sanklodos pakopas – nuo kai kuriose salose išlikusios gentinės bendruomenės iki modernios gyvensenos Javos ir Madūros salose. Tai liudija sunkiai nusakomas kolekcijos eksponatų skirtingumas, pavyzdžiui, pranašo Mahometo dėdės Amiro žmoną vaizduojančios medinės lėlės skulptūrinė gruntuota, polichromuota, lakuota galvutė iš Vakarų Javoje populiaraus marionečių teatro (Wayang golek), Džakartos dailininko D. Atmosupomo groteskiškas rafinuotos tapybos paveikslas mitologine tema, hinduistines dievybes vaizduojančių šviesių kaulinių ažūrinių skulptūrėlių rinkinukas, staltiesė iš kriauklelių, Javos ir Balio salų tradicinio gamelano ansamblio bambukiniai instrumentai, Vakarų Timoro Rytų Nusa Tengaros provincijos kaimuose stovėjusios gamtos ir laiko nublukintos protėvių figūros didelėmis plikomis galvomis. Daugumoje rinkinyje saugomų indoneziečių meno kūrinių, išskyrus minėtąsias Timoro ir arčiau prie Naujosios Gvinėjos esančių salynų tautų dievybių skulptūras, matomos ar juntamos sąsajos su Indonezijos įvairialypiu istoriniu palikimu, atspindinčiu šiuose salynuose vykusį įvairių civilizacijų, kultūrų ir religijų radimąsi, keitimąsi ir maišymąsi. Dar prieš mūsų erą Azijos pietryčių salynus pasiekė iš Indokinijos atėjusi bronzos epochos Dong Sono kultūra, o pirmaisiais mūsų eros amžiais iš Indijos ėmė plisti budizmas ir hinduizmas, kuris VI–XV a. buvo stiprios savitos kultūros pamatas. XIV a. į Indoneziją ėmė skverbtis islamas, jam įsigalint prasidėjo kolonijinis laikotarpis, trukęs iki 1945 m., kai Indonezija tapo nepriklausoma valstybe. Šiuos pokyčius bene geriausiai rodo Balio, vienintelės islamo nepriėmusios Indonezijos salos, tradiciniai eksponatai, sudarantys apie pusę muziejuje saugomos Indonezijos meno kolekcijos. Juose atsispindi susipynę senųjų animistinių tikėjimų, induizmo, kitose Indonezijos salose įsigalėjusio islamo bei Vakarų meno stilistiniai bruožai. Balio saloje, kaip ir Javoje, pirmaisiais mūsų eros amžiais ėmė plisti budizmas ir hinduizmas, tačiau Balyje hinduizmo dievai veikiau papildė nei pakeitė ligi tol vyravusių animistinių dievybių, protėvių dvasių ir demonų panteoną. Nors Balyje garbinami hinduizmo dievai Brahma, Višnus ir Šiva savo šventyklą turi kiekviename salos kaime, baliečių išpažįstama religija, vadinama Agama Hindu Bali, akivaizdžiai skiriasi nuo praktikuojamos Indijoje. Mylimiausi baliečių dievai yra Višnus, įkūnijantis saulę, vandenį bei dieną, ir jo žmona, ryžių ir derlingumo deivė Devi Šri, kurią kadaise garbino kaip chtoninę vaisingumo deivę, siejamą su žeme, mėnuliu ir naktimi; jiedu gerbiami kaip baliečių protėviai, vaisingumo dievai, gyvenimo ir derliaus davėjai. Ši pora, būdama neišskiriama priešingų kosmoso pradų vienybėje, įkūnija pasaulio tvarką ir visatos harmoniją, o tai ir yra baliečių tikėjimų ir gyvenimiškosios filosofijos pamatas. Ypač gerbiama deivė Devi Šri, jai skirtas altorius stovi kiekviename ryžių lauke ir baliečių namuose. Tad nieko nuostabaus, kad Devi Šri skulptūrose, ypač senesnėse (dvi tokios šios deivės skulptūros 2016 m. į rinkinį pateko iš Maskaliūnų šeimos (JAV) muziejui dovanotos Oriento meno kolekcijos), kiek stilizuota realistine maniera kuriamas tobulo grožio deivės paveikslas – ji vaizduojama vietos gyventojų bruožų, giedro veido, grakšti, spinduliuojanti moteriškumą ir vaisingumą. Balio drožėjų meistriškumas akivaizdus ir hinduizmo dievybių Višnaus bei Garudo skulptūrinėse kompozicijose, perteikiančiose baliečių pasaulio modelį: skulptūros apačioje rangosi pragaro gyventojos gyvatės nagos, virš jų – Visatos centro vėžlio figūra, ant kurios tupintis mitinis paukštis Garudas ir ant jo nugaros sėdintis Višnus simbolizuoja dangiškąsias sferas. Virtuoziškumu pasižymi rinkinyje saugomi daugiasluoksne drožyba sukurti mediniai reljefiniai pano su trimatėmis figūromis, nepastebimai susiliejančiomis su jas supančiu kelių ažūrinių sluoksnių atogrąžų augmenijos fonu; vienas pano įkūnija Ramą, Sytą ir Lakšmaną iš hinduizmo mito „Ramajana“. Šio mito siužetai ir herojai itin populiarūs ir kitų budizmo bei hinduizmo religijas išpažįstančių Pietryčių Azijos kraštų mene, kurio pavyzdžių esama ir muziejaus rinkinyje. Visų minėtų skulptūrų ir daugumos mažesnių medinių figūrėlių paviršius tonuotas viena spalva, neretai tamsesniu tonu imituojamas medžio rievių raštas – šitaip išryškinamas veidas ir kūno dalys. Vis dėlto Balio meistrai bent pastaruosius du šimtmečius kūrė ir ryškiomis spalvomis ištapytas, groteskišku dekoratyvumu išsiskiriančias skulptūras bei kaukes, jų rinkinyje per dvidešimt. Tai daugiausia „Ramajanos“ veikėjų, mitinių deivių, paukščio Garudo ir svarbiausių Balio panteono dvasių – demonų karalienės Rangdos ir amžino jos priešininko Barong, kurį baliečiai laiko gynėju ir saugotoju, – polichromuoti skulptūriniai atvaizdai. Rangdos skulptūra, vaizduojanti demonę visu ūgiu, tikriausiai yra iš šventyklos interjero ar eksterjero. Rangda vaizduojama kaip išsižergusi pusnuogė senė baltu žvėries veidu, kurio demoniškas dalis išryškina juoda ir raudona spalva. Baliečių sampratoje ši demonė turi ne tik griaunamąjį pradą, bet ir žemiško atsinaujinimo, ryšio tarp gyvenimo ir mirties potenciją. Barong, vienos galingiausių baliečių dvasių, atvaizdų rinkinyje yra keletas, įspūdingiausias – architravo reljefinė dalis iš Balio kaimo šventyklos. Fantastinės pabaisos galva turi liūto, šuns, ožio išvaizdos elementų, o galvos viršutinė dalis ir galvos šonuose vaizduojami apsaugą simbolizuojantys balti žmogaus delnai yra apgaubti spalvingų augalinių motyvų dekoratyviais ornamentais, patvirtinančiais, kad medžio drožyba – stipriausia Balio meno šaka. Rinkinyje saugomos ir šių nesutaikomų dvasių spalvingos kaukės, skirtos liaudiškų misterijų vaidinimams miestelių ir kaimų šventyklų kiemuose. Populiariausia iš vaidinamų misterijų yra apie amžiną Barong ir Rangdos, t. y. gėrio ir blogio, kovą. Ši misterija įkūnija tradicinės religinės ir mitologinės pasaulėžiūros esmę ir kartu yra savotiškas ritualas šioms dievybėms pagerbti. Rinkinyje saugoma apie 50 skulptūrų ir skulptūrėlių. Jos iš Javos, Sumatros, Kalimantano, Lamboko, Niaso, Vakarų Timoro, Aloro, Molukų salų. Kaupti tokią kolekciją dr. G. Kazokienė ėmėsi pastebėjusi, kad kitoje Žemės rutulio pusėje nei Lietuva esančiuose salynuose esama skulptūrų, primenančių lietuviškus rūpintojėlius. Tai daugiausia apibendrintos plastikos sėdinčio ar tupinčio asmens medinės figūros ir figūrėlės, kurių veidai kupini meditacinio susikaupimo, dar labiau pabrėžiamo vienos ar abiejų rankų delnais paremta galva. Tokia mąstančiojo poza būdinga įvairių kraštų ir laikų skulptūroms, o šių salų mąstytojai ir rūpintojėliai sietini su protėvių kultu ir senąja protėvių vaizdavimo tradicija. Kolekcijoje yra labai vertingų skulptūrų iš Molukų salyno, laikomo pereinamąja zona tarp Indonezijos ir Melanezijos kultūrų, taip pat iš Vakarų Timoro bei Rytų Timoro, 2002 m. atsiskyrusio nuo Indonezijos ir tapusio nepriklausoma valstybe, kur vietiniai gyventojai tebesilaiko protėvių garbinimo tradicijų ir medines skulptūras drožia kaip mirusiųjų artimųjų dvasių būstus.
Iliustracija: Nežinomas autorius. Protėvis. Fot. A. Lukšėnas
