Vieša dr. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paskaita „Šv. Marijos Magdalietės ikonografijos genezė: bevardė nusidėjėlė, Mortos sesuo ar iš demonų išvaduota moteris?“

Šv. Marijos Magdalietės kultas kaip galinga banga iškilo baroko epochoje ir nors, atrodo, turėjo atsitrenkti į griežtai asketišką visuotinio Bažnyčios Tridento susirinkimo (1545–1563) rekomendaciją „nepiktinti tikinčios liaudies“, pamaldumas šventajai atgailautojai prasiveržė bene gražiausia ir gausiausia (po švč. Mergelės Marijos) menine kūryba. Tapydami ir skaptuodami šv. Marijos Magdalietės atvaizdą menininkai neturėjo savęs cenzūruoti, baimintis užsakovo ar žiūrovo dėl nuogybės, dėl jausmingumo. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad šv. Marijos Magdalietės identitetas yra sukonstruotas iš kelių evangelijose minimų nuostabių moterų: 1. Bevardė nusidėjėlė, apie kurią pasakoja šv. Lukas; 2. Marija iš Betanijos, Mortos sesuo, pasirinkusi „geresniąją dalį“ negu jos sesuo; 3. Moteris, vadinama Marija iš Magdalos, „išvaduota iš septynių demonų“. Velykų rytą ši Marija Magdalietė su kitomis moterimis atėjo balzamuoti Išganytojo kūno ir rado tuščią kapą. Ji – moteris – tapo pirmuoju žmogumi, išvydusiu prisikėlusį Jėzų ir apie tai pranešusi apaštalams vyrams! Krikščioniškoji tradicija nepaliko vieno aiškaus atsakymo, ar evangelijos kalba apie tą pačią moterį, ar reikėtų jas atskirti. Rytų Bažnyčios liturgija iki mūsų dienų bando matyti tris skirtingas moteris. Vakarų Bažnyčia nuo popiežius Grigaliaus Didžiojo laikų mano, kad visuose pasakojimuose veikia viena Marija Magdalietė. Ginčų ir kontroversijų neišvengta, o tai kaip tik ir skatino menininkus kurti šv. Marijos Magdalietės atvaizdus, rašyti himnus, kurti instaliacijas.